Popiežiaus kalba sekmadienio vidudienį. „Jėzus - į istorijos dirvą bertas kviečio grūdas, naujos žmonijos pradžia“.

Sekmadienio vidudienio maldos susitikimo dalyviams popiežius Benediktas XVI komentavo liturgijoje girdėtą Evangelijos pagal Joną ištrauką.

Šio sekmadienio Evangelija – tai baigiamoji ir svarbiausia dalis Jėzaus kalbos, kurią jis pasakė Kafarnaumo sinagogoje, dieną anksčiau penkiais duonos kepalėliais ir dviem žuvimis pamaitinęs tūkstantinę žmonių minią. Jėzus atskleidžia to stebuklo prasmę. Atėjo pažadų išsipildymo metas. Dievas Tėvas, kuris izraelitus dykumoje maitino mana, dabar atsiuntė Jį, savo Sūnų, kaip tikrą gyvenimo duoną, ir kad ši duona yra jo kūnas, jo gyvybė, kuri bus už mus paaukota. Turime priimti jį su tikėjimu. Neturime piktintis jo žmogiškumu. Turime „valgyti jo kūną ir gerti jo kraują“ (plg. Jn 6,54), kad savyje turėtume gyvybės pilnatvę. Savaime aišku, - sakė Popiežius, - kad Jėzus taip kalbėjo ne tam, kad susilauktų žmonių pritarimo. Jis suvokia situaciją ir visiškai sąmoningai taip kalba. Ši akimirka buvo viena kritiškiausių. Ji žymėjo lūžį jo misijoje. Žmonės, taipogi jo mokiniai, džiaugėsi jų akyse daromais stebuklais, taip pat ir duonos bei žuvies padauginimas buvo aiškus ženklas, kad Jėzus yra Mesijas, ir jie norėjo Jėzų tuoj pat paskelbti Izraelio karaliumi. Tačiau Jėzus ne šito siekė, ir ši jo ilga kalba Kafarnaumo sinagogoje gerokai numalšino minios entuziazmą, o kai ką ir paskatino nuo jo nusigręžti. Kalbėdamas apie duoną, jis sako, jog yra atsiųstas tam, kad paaukotų savo gyvybę ir kas nori jį sekti, turi su juo vienytis dalyvaudamas jo meilės aukoje. Kaip tik dėl to Jėzus per Paskutiniąją vakarienę įsteigs Eucharistijos sakramentą, kad jo mokiniai, būdami kupini meilės, vienydamiesi su juo, galėtų tęsti pasaulyje išganymo misiją.

Klausydamiesi šios kalbos žmonės suprato, kad Jėzus ne toks Mesijas, kokio jie tikėjosi. Jis netrokšta žemiškojo sosto. Jis neieško sąjungininkų, kurių padedamas galėtų užimti Jeruzalę. Į Šventąjį miestą jis nori eiti tik tam, kad jame, kaip senovės pranašai, atiduotų gyvybę už Dievą ir savo tautą. Ta padauginta ir žmonėms išdalinta duona nebuvo skirta tam, kad pamaitintų būsimo pergalingo žygio dalyvius, bet bylojo apie Kryžiaus auką, kurioje Jėzus taps duona, permaldavimo aukos kūnu ir krauju. Tad Jėzus ir pasakė visą šią kalbą norėdamas išsklaidyti minios iliuzijas ir tuo pačiu paskatinti savo mokinius apsispręsti. Ir iš tiesų, nuo to laiko daug žmonių jo jau nebesekė.

Brangieji, - sakė popiežius baigdamas trumpą katechezę prieš sekmadienio vidudienio maldą, - ir mus vėl iš naujo tenustebina Jėzaus žodžiai. Jis, į istorijos dirvą bertas kviečio grūdas, yra pradžia naujos žmonijos, išvaduotos iš nuodėmės ir mirties. Atraskime Eucharistijos sakramento grožį. Jame glūdi Dievo nuolankumas ir šventumas: Dievas tampa maža visatos dalele, kad visus sutaikintų savo meile. Mergelė Marija, kuri pagimdė pasauliui Gyvybės duoną, temoko mus gyventi glaudžioje bendrystėje su Juo. (Vatikano radijas)