Arkiv. S. Tamkevičius: Melskimės, kad šiandien kunigai būtų panašūs į arkivyskupą Teofilį Matulionį

Rugpjūčio 20 d. sukako 50 metų nuo Dievo Tarno Teofilio Matulionio mirties. Buvusio Kaišiadorių vyskupo mirties sukaktis paminėta vyskupijos katedroje. Už arkivyskupo Matulionio paskelbimą palaimintuoju ir šventuoju pirmadienį buvo meldžiamasi ir Pivašiūnuose jau einančioje į pabaigą Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų iškilmės oktavoje.

Kaišiadorių katedroje pirmadienį vykusį minėjimą 10.30 val. pradėjo naujasis vyskupijos ganytojas vysk. Jonas Ivanauskas. Paskui dalyviai išklausė istoriko dr. Arūno Streikaus pranešimą „Arkivyskupas Teofilis Matulionis - Bažnyčios karys ir kankinys“. Vidudienį prasidėjo Mišios, kurioms, koncelebruojant keletui Lietuvos ganytojų, vadovavo Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas, o homiliją pasakė Lietuvos Vyskupų konferencijos pirmininkas Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.

Priminęs Mišių metų skambėjusį Evangelijos skaitinį apie Jėzaus pokalbį su turtingu jaunuoliu, apie Jėzaus siūlymą jaunuoliui išdalinti visus savo turtus vargšams ir po to sekti Jėzų, arkivyskupas sakė, kad šiandien mūsų minimas herojiškas arkivyskupas Teofilis Matulionis, sugebėjo savo gyvenime padaryti tai, ko nesugebėjo anas evangelisto minimas jaunas vyras. Arkivyskupas Matulionis išsižadėjo visko, kas trukdo eiti paskui Jėzų. Kai jaunystėje jis išgirdo kvietimą pasišvęsti Dievui, jis nesvarstė kiek atiduoti Dievui, o kiek pasilikti sau. Teofilis nenuėjo nuo Jėzaus kaip tas Evangelijoje minimas turtingas vyras, bet pasielgė pagal Jėzaus patarimą: „Kiekvienas kas paliko namus, brolius, seseris, tėvą, motiną, vaikus, dirvas dėl manęs, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą“. Eiti paskui Kristų įmanoma tik su tokia aukos dvasia. Jei jos trūksta, tuomet dvasiškių – nesvarbu kas jie: kunigai, prelatai ar vyskupai – gyvenime atsiranda bėdos, problemos.

Toliau homilijoje arkivyskupas Tamkevičius priminė pagrindinius kunigo Teofilio Matulionio gyvenimo faktus, jo tarnystę pirmiausia dabartinės Latvijos parapijose, Sankt Peterburge prieš bolševikinę revoliuciją, suėmimą jau bolševikų valdymo metais, atgavus laisvę pasiryžimą ir toliau tarnauti persekiojamai katalikų bendruomenei komunistinėje Rusijoje. 1929 m. kun. Matulionis slapta konsekruojamas vyskupu, tačiau jo tarnystė labai trumpa. Jis nuteisiamas 10 metų kalėti griežto režimo lageryje Solovkų salose. 1933 m. Lietuvos vyriausybei susiderėjus su sovietų valdžia dėl pasikeitimo kaliniais, paliegęs ir iškankintas vyskupas Matulionis grįžta į Lietuvą. Gyvena pas seseris benediktines, talkina Kauno arkivyskupijos teisme. 1940 m. paskiriamas Lietuvos kariuomenės kapelionu, o 1942 m. – Kaišiadorių vyskupu.

Po karo į Lietuvą grįžus komunistų valdžiai kunigai atsidūrė radikalaus pasirinkimo akivaizdoje: leistis į kompromisus arba ištikimai tarnauti Dievui ir Bažnyčiai. Darantieji kompromisus, pasak arkivyskupo Tamkevičiaus, manė apgausią velnią. Su tokia pagunda susiduriama visais laikais, taip pat ir šiandien. Bet iš tiesų laimėti galima tik vienu būdu: būti ištikimiems Kristaus Evangelija, Bažnyčiai ir būti glaudžioje vienybėje su ją bet ką darant.

Vyskupas Matulionis gynė persekiojamą Bažnyčią, protestavo prieš kunigų suėmimus, reikalavo leisti dėstyti tikybą, kunigus drąsino ištikimai eiti savo pareigas. Tokiu savo elgesiu vyskupas vėl ruošė sau kelią į lagerį. Nepaklusęs komunistų valdžios reikalavimui kreiptis į partizanus, kad jie sudėtų ginklus, vyskupas vėl įkalinamas. Grįžusiam iš Vladimiro kalėjimo komunistai jam neleidžia eiti pareigų. Arkivyskupas Matulionis nutremiamas į Šeduvą, kur neaiškiomis aplinkybės miršta.

Baigdamas homiliją, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius sakė:

"Sklaidant arkivyskupo Matulionio biografiją, nejučiomis kyla klausimas: „Iš kur šis trapios sveikatos vyskupas sėmėsi jėgų išstovėti ten, kur daugelis palūždavo?“. Atsakymą duoda pats Jėzus. Kai jis kalbėjo apie būtinumą išsižadėti laikinų dalykų, turtų, mokiniai sumišę klausė: „Jeigu šitaip, tai kas galės būti išgebėtas?“. Pažvelgęs į juos, Jėzus tarė: „Žmonėms tai negalimas dalykas, o Dievui viskas galima“. Štai ir atsakymas: „Su Dievu viskas galima!“ ir šį atsakymą reikia įsidėmėti visiems, o ypač mums, dvasiškiams, kurie kartais būname gundomi atsiremti ne tiek į Dievą, ne tiek į ištikimybę Bažnyčiai, kiek į savo išmintį ir sugebėjimus. Ir šiandien melsdamiesi, prašydami, kad arkivyskupas Teofilis būtų iškeltas į altorių garbę, melskimės už dabar tarnaujančius vyskupus ir kunigus, kad jie visi būtų panašūs į Dievo tarną arkivyskupą Teofilį". (Vatikano radijas)