Švč. M. Marijos ėmimas į dangų (Žolinė)

Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą. Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą. Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“.

O Marija prabilo: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Viešpats, ir šventas yra jo vardas! Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso. Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones. Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia. Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui, kad minėtų jo gailestingumą, kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams – Abraomui ir jo palikuonims per amžius“.

Marija prabuvo pas Elzbietą apie tris mėnesius, o paskui sugrįžo į savo namus. (Lk 1,39-56)

KELIAS Į PERGALĘ

Šios dienos iškilmė – Švenčiausiosios Mergelės Marijos paėmimas į dangų apvainikuoja didžiąsias liturgines šventes, kurias Bažnyčia per ištisus metus skiria Dievo Motinos garbei, ragindama tikinčiuosius geriau suvokti Marijos vaidmenį išganymo istorijoje. Iš tiesų Marijos gimimas ir Nekaltasis Prasidėjimas, Apreiškimas, Dieviškoji Motinystė bei Ėmimas į dangų, yra esminiai ir tarpusavyje glaudžiai susiję Marijos gyvenimo etapai. Minėdama šias iškilmes Bažnyčia apmąsto ir pašlovina Dievo Motinos likimą, kuriame galime įžvelgti ir savo gyvenimo istoriją.

Marijos Nekaltojo Prasidėjimo paslaptis atkreipia mūsų dėmesį į žmogaus likimą, pabrėždama, kad pagal dieviškosios kūrybos planą žmogus turėjo būti tyras ir švarus, kaip Nekaltai Pradėtoji. Šis pažeistas Dievo planas buvo atstatytas Dievo Sūnaus Įsikūnijimu, apreikštu ir įvykdytu Marijos asmenyje, per tai parodant, kaip laisvai apsisprendęs žmogus gali išgyventi savo tikėjimą. Tuo tarpu, minėdami Marijos paėmimą į dangų kontempliuojame tai, į ką mus žemiškosios kelionės pabaigoje kviečia Viešpats Kristus.

Ši iškilmė – tai dar viena proga peržvelgti Dievo Motinos žemiškąjį kelią link dangiškosios šlovės.

Šios dienos Evangelijos ištraukoje evangelistas Lukas pasakoja, kad, gavusi angelo apreiškimą, Marija „pakilo ir skubiai iškeliavo į kalnyno miestą“, kad galėtų aplankyti savo giminaitę Elžbietą. Evangelistas, kalbėdamas apie tai, norėjo pabrėžti, kad Marijai vykdyti savo pašaukimą, paklusti Dievo Dvasiai, kuri veikė joje Žodžio Įsikūnijime, reiškė naują kelią, išėjimą iš savo namų, visiškai atsiduodant Dievo valiai. Šventasis Ambraziejus, komentuodamas aprašytą Marijos „skubėjimą“, pastebi: „Šventosios Dvasios malonėje nėra delsimo“.

Marijos gyvenimas nuo tos akimirkos yra vedamas Dievo ir tai ji paliudija atsakydama pas ją atsiųstam angelui: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man taip, kaip tu pasakei“. Jos gyvenimą tvarko Šventoji Dvasia, jame yra įvairių įvykių bei susitikimų, kaip kad šiandien primenamas susitikimas su Elžbieta, tačiau visuomet pats svarbiausias išlieka jos santykis su savo sūnumi Jėzumi. Marijos gyvenimas nuo tos akimirkos yra kelionė, kurioje ji dėmisi ir apmąsto savo egzistencijos įvykius ir vis giliau supranta juose pasireiškiantį slėpiningą Dievo Tėvo planą išgelbėti pasaulį.

Vėliau, sekdama Jėzų nuo Betliejaus, per Egipto tremtį, paslėptąjį ir viešąjį Jo gyvenimą iki Kryžiaus papėdės, Marija išgyvena savo nuolatinį kilimą link Dievo, net tamsumų ir kančios akimirkomis, pilnai paklusdama Dievo meilės planui ir ugdydama širdyje visišką atsidavimą į Viešpaties rankas, tapdama tikėjimo pavyzdžiu Bažnyčiai.

Visas jos gyvenimas yra žengimas link dangaus, visas jos gyvenimas yra meditacija, paklusnumas, pasitikėjimas ir viltis, išlaikoma net tamsoje. Visas Marijos gyvenimas yra tas „šventas skubėjimas“, žinantis, kad visuomet pirmenybė turi būti skiriama Dievui, o mūsų egzistencijoje nėra nieko kito, verto tokios skubos.

Galiausiai, Marijos paėmimas į dangų mums primena, kad jos, kaip ir kiekvieno krikščionio gyvenimas, yra kelionė, kurioje einame paskui Jėzų, kelionė, turinti labai aiškų tikslą, jau nusakytą ateitį: galutinę pergalę prieš nuodėmę ir mirtį bei visišką bendrystę su Dievu. Tai reiškia, kad krikštu esame prikelti ir esame su Kristumi, tačiau savo kūno kelionėje dar turime įvykdyti tai, kas buvo pradėta ir įvykdyta krikšte.

Žmogaus žemiškasis gyvenimas, kaip primenama pirmajame šios iškilmės Mišių skaitinyje yra kelias, išsiskiriantis nuolatine įtampa, nupasakotas kova tarp slibino ir moters, kova tarp gėrio ir blogio. Ši žmogiškosios istorijos situacija dažnai panaši į kelionę audringa jūra, kai danguje spindi vienintelė žvaigždė – Marija, vedanti mus pas savo Sūnų Jėzų, suteikianti mums taip reikalingą viltį, kad mes galime laimėti, kad Dievas nugalėjo blogį, kad mes kartu su ja esame tokios pergalės dalininkais.

Ar mus domina ši pergalė?

(Mons. Adolfas Grušas)