Dievo tarnas Jonas Paulius I: „Aš tik paprasta ir vargana dulkė“
Spalio 17 dieną sukanka Dievo tarno Albino Luciani - popiežiaus Jono Pauliaus I gimimo
šimtosios metinės. Pagrindinės šimtmečio iškilmės sutampa su kitais dviem svarbiais
bažnytinio gyvenimo įvykiais: Tikėjimo metų pradžia ir Vatikano II susirinkimo pradžios
penkiasdešimtmečio minėjimu spalio 11 d. Romoje ir visuotinėje Bažnyčioje.
„Dievas
kai kuriuos svarbius dalykus mėgsta parašyti ne ant bronzos ar marmuro, bet net ant
dulkių, ir jei raštas išliktų ir vėjas jo nesujauktų ir neišsklaidytų, būtų visiškai
aišku, jog visi nuopelnai yra vien tik Dievo. Aš esu dulkė, mano tarnystė ir vyskupija
yra su dulkėmis susiję svarbieji dalykai“. Taip savo asmenį ir tarnystę Bažnyčioje
vadino ir vertino paskutinis italas popiežius, kartais vadinamas „trisdešimt trijų
dienų popiežiumi“ Jonas Paulius I, Albino Luciani. Tokie buvo jo žodžiai, ištarti
per oficialius ingresus į dvi Italijos vyskupijas, Vittorio Veneto ir Venecijos Patriarchatą,
kurias valdė prieš užimant Romoje Apaštalo Petro Sostą.
Albino Luciani pontifikatas
nutrūko nelauktai nepalikęs svarbesnių pasisakymų ir be reikšmingesnių pastoracinių
įvykių. Tačiau jis tapo tarsi tiltu nuo Vatikano susirinkimą užbaigusio Pauliaus VI
pontifikato į lenko Jono Pauliaus II, atvedusio Bažnyčią į trečiąjį tūkstantmetį.
Kas buvo popiežiumi Jonu Pauliumi I tapęs kardinolas Albino Luciani kalbama neseniai
Italijoje pasirodžiusiame veikale „Giovanni Paolo I, Albino Luciani“ (San Paolo leidykla).
Pasak 700 puslapių knygos autoriaus Marco Roncalli, Vittorio Veneto vyskupas,
vėliau Venecijos patriarchas Luciani dažnai svarbiomis progomis mėgo sau taikyti dulkės
įvaizdį: „Aš tik paprasta ir vargana dulkė“. Ganytojas savo vyskupystės šūkių pasirinko
žodį „Nuolankumas“, lot. „Humilitas“, kuris, pasak knygos autoriaus Roncalli, buvo
daugiau nei šūkis, bet tarsi „antspaudas“, atspindėjo jo būdą: „Beveik prašyčiau,
kad atleistumėt už tai, kad priėmiau paskyrimą į Venecijos sostą, tačiau jau viskas,
priėmiau, tad prašau, padėkite man šiame dideliame išbandyme“, prašė tuometinis Patriarchas
Albino Luciani. Panašiai jis kalbėjo kardinolams po išrinkimo. Beje, renkant naują
popiežių, ketvirtasis balsavimas buvęs tikras plebiscitas už nuolankųjį Albino Luciani,
o pasak Vatikano radijo komentaro, Jono Pauliaus I išrinkimas priminė aklamaciją,
tvirtina Marco Roncalli.
Romoje Luciani spėjo užimti savo katedrą Laterane
ir surengti tik keturias bendrąsias audiencijas, tačiau Venecijoje, 1972 metais jis
priėmė apsilankiusį popiežių Paulių VI, kuriam parodė „dvi Venecijas“: viena, tai
žinomoji meno, istorijos ir turizmo, kita – iš toliau mažiau pastebima pramonės ir
darbo su didžiulėmis žmonių problemomis. Patriarchas popiežiui sakė esąs abiejų Venecijų
nuolankus ganytojas.
Konklavos kardinolai savo ir visos Bažnyčios lūkesčius
sudėjo į naująjį Pontifiką, kuriam buvo lemta tapti pirmuoju popiežiumi, dalyvavusiu
visose keturiose Vatikano II susirinkimo sesijose ir vykdžiusiu savo vyskupijoje Susirinkimo
nurodymus.
Apie paties Albino Luciani viltis, sudėtas į Vatikano II Susirinkimą,
išsamiai kalbama Marco Roncalli veikale. Parengiamojoje Susirinkimo fazėje Venecijos
patriarchas pasiuntė į Romą savo pastabas. Jis jose reiškė viltį, kad Susirinkimas
paryškins „krikščionišką optimizmą“, esantį Prisikėlusiojo mokyme prieš „reliatyvistinės
kultūros paskleistą pesimizmą“. Be to, Luciani atkreipė dėmesį į tikinčiųjų nesusivokimą
elementariuose tikėjimo reikaluose. Visai neseniai taip pat popiežius Benediktas XVI
prisiminė vieno kardinolo taiklią pastabą apie Bažnyčioje įsivyravusį „tikėjimo analfabetizmą“.
Būsimasis
popiežius Jonas Paulius I, Albino Luciani, nedaug domėjosi vadinamais techniniais
klausimais, kaip pav. vyskupų kolegijos kolegialumas, jis nenagrinėjo biblinių, ekumeninių
ar ekleziologijos temų. Jam rūpėjo, kad vėl būtų kalbama apie esminius tikėjimo klausimus,
nes pastoracinėje veikoje savo vyskupijose jau buvo pastebėjęs sekuliarizacijos įtakoje
prasidėjusią tikėjimo turinio perdavimo krizę.
Albino Luciani, Vatikano II
susirinkimo tėvas, vyskupaudamas Vittorio Veneto vyskupijoje šiaurės rytų Italijoje,
buvo atviras naujovėms, tačiau vykdomoms tęstinumo dvasioje, būtų galima pridurti,
pagal dabartinio popiežiaus Benedikto XVI pasiūlytą „reformos hermaneutiką“.
„Katalikų
Bažnyčios fizionomiją ir struktūras nustatė vieną kartą visiems laikams pats Viešpats
Jėzus ir jų negalima liesti“, rašė Vittorio Veneto ganytojas Albino Luciani. „Jei
ką, galima liesti antrines struktūras. Tai, ką įvedė ne Kristus, o popiežiai, susirinkimai,
arba net patys tikintieji, gali būti atimama, pakeičiama dabar, ar vėliau. Galima
keisti ir bus galima tvirtinti, jog Susirinkimą pergyvenusi Bažnyčia tebėra tokia
pat, kokia buvo, tačiau atnaujinta. Tačiau niekad nebus galima sakyti: „Turim naują
Bažnyčią, kitokią nei buvo“.“
*
Dievo tarno popiežiaus Jono Pauliaus
I balso įrašas iš jo paskutinio susitikimo su tradicinės sekmadienio Vidudienio maldos
dalyviais Romoje 1978 metų rugsėjo 24.
Kalba, pasakyta keturias dienas
prieš mirtį, yra tarsi nuolankiojo popiežiaus dvasinis testamentas. Popiežius Albino
Luciani taip pat šį sykį, sekmadienio „Viešpaties Angelo“ maldos susitikime, panašiai
kaip bendrosiose audiencijose, dažniausiai kalbėdavo ekspromtu.
„Žmonės kartais
sako: “gyvename visai sugadintoje, nesąžiningoje visuomenėje”, Tačiau tai netiesa.
Tebėra daug, dar daug gerų, sąžiningų (žmonių). Verčiau (klauskime), ką daryti, kad
visuomenė būtų geresnė? Aš sakyčiau: kiekvienas mūsų tesiekia pats būti geru ir užkrėsti
kitus gerumu, persunktu Kristaus išmokytu švelnumu ir meile. Kristaus aukso taisyklė
buvo: “nedaryk kitiems to, ko nenori, kad būtų daroma tau. Daryk kitiems tai, ką nori,
kad būtų daroma tau. Mokykitės iš manęs, kuris esu romus ir nuolankios širdies“. Tai
krikščionybė, tai jausmai, kurių įgyvendinimas labai padėtų visuomenei. “Meilė visuomet
nugalės, meilė visa gali”. Štai teisingi žodžiai. Ne smurtas, bet meilė visa gali.
Prašykime Viešpatį malonės, kad nauja artimo meilės banga pasklistų po visą šį varganą
pasaulį.„ (Vatikano radijas)