Klaros Asyžietės jubiliejaus uždarymas

Šį šeštadienį, rugpjūčio 11 d., švenčiant Klaros Asyžietės liturginį minėjimą, užbaigiamas jos vienuoliškųjų įžadų 800 metų jubiliejus, pradėtas pernai balandžio 16 d., Verbų sekmadienio išvakarėse, nes būtent Verbų sekmadienį 1211 m. Klara, išsižadėjusi viso savo ankstesnio gyvenimo, pradėjo radikaliai sekti Kristų.

Jau Porciunkulės iškilmės dieną, rugpjūčio 2-ąją, Asyžiuje buvo pradėta šv. Klaros jubiliejų užbaigianti maldos novena. Nuo rugpjūčio 2 iki 9 kiekvieną vakarą buvo meldžiamasi Šv. Klaros bazilikoje, saugančioje jos relikvijas. Rugpjūčio 10 d. buvo meldžiamasi Asyžiaus Šv. Damijono bažnyčioje, kur buvo įkurta pirmoji klarisių bendruomenė. Šeštadienį, rugpjūčio 11-ąją, jubiliejų užbaigiantis šv. Klaros liturginis minėjimas bus švenčiamas jai dedikuotoje bazilikoje. Iškilmei vidudienį vadovaus Popiežiaus vikaras Romos miestui kardinolas Agostino Vallini. Vakaro Mišias aukos pranciškonų generalinis ministras kun. José Rodriguez Carballo.

Užbaigiant šv. Klaros jubiliejų, uždaroma ir jai skirta paroda, nuo vasario mėnesio veikusi pranciškonų muziejuje prie Asyžiaus Švenčiausiosios Mergelės Marijos Angelų Karalienės (Porciunkulės) bazilikos. Joje bus eksponuojami šv. Klarą vaizduojantys dailės kūriniai, nuo vėlyvųjų viduramžių, iki šiandien, saugomi Asyžiaus pranciškonų ir klarisių vienuolynuose; dalis parodos buvo skirta Klaros palikimui ir jos asmenybės atspindžiams rašytinėje tradicijoje, pradedant pirmųjų jos biografų kūriniais ir baigiant popiežių palaimintojo Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI pasisakymais.

Vienas pagrindinių popiežiaus Benedikto XVI pasisakymų apie šv. Klarą Asyžietę buvo jai skirta bendrosios audiencijos katechezė, skaityta 2010 m. rugsėjo 15 d.

Kas gi buvo Klara? – klausė prieš dvejus metus popiežius Benediktas. Atsakymui į šį klausimą turime patikimus šaltinius – ne tik senąsias biografijas, kaip ta, kurią parašė Tomas Celanietis, bet taip pat greit po Klaros mirties pradėtos kanonizacijos bylos aktus, kuriuose sukaupta daugybė ją pažinojusių žmonių liudijimų.

Klara gimė 1193 m. turtingų aristokratų šeimoje, bet vėliau išsižadėjo turtų ir kilmės, sekdama Pranciškaus Asyžiečio neturto ir nuolankumo pavyzdžiu. Jos tėvai, kaip tais laikais buvo įprasta, buvo numatę savo dukrą ištekinti už turtingo ir įtakingo vyro. Tačiau aštuoniolikmetė Klara, su savo drauge Bona, slapta pabėgo pas pranciškonus, apsigyvenusius prie Porciunkulės bažnyčios. Tenai, 1211 m. Verbų Sekmadienio vakarą, pranciškonų bendruomenės akivaizdoje, Pranciškus nukirpo Klarai kasas ir ji apsivilko atgailautojos ašutine. Tą akimirką jinai visiškai pasiaukojo Kristui, tapo Jo sužadėtine.

Vienuoliško gyvenimo pradžioje šv. Pranciškus Asyžietis Klarai buvo ne tik mokytojas, bet ir labai artimas bičiulis, - sakė Popiežius. Dviejų šventųjų bičiulystė iš tiesų buvo labai svarbi. Kai susitinka dvi tyros ir ta pačia meile Dievui užsidegusios sielos, jų bičiulystė tampa galingu stimulu, skatinančiu siekti tobulumo.

Pirmuosius keletą vienuoliško gyvenimo metų praleidusi keliose vienuolių bendruomenėse, galiausiai Klara su savo bendramintėmis apsigyveno prie šv. Damijono bažnyčios pranciškonų joms įrengtame vienuolyne. Šiame vienuolyne ji gyveno iki pat mirties 1253 m.

Vienas būdingiausių Klaros suburtų seserų gyvenimo bruožų buvo radikalus neturtas ir visiškas pasitikėjimas Dievo apvaizda. Ji netgi sugebėjo gauti iš popiežiaus vadinamąją Privilegium pauperitatis („Neturto privilegiją“) – tai yra leidimą neturėti jokios nuosavybės. Tai buvo nemenka išimtis, lyginant su tuo metu galiojusiomis kanoninėmis normomis, o kartu ir Klaros ir jos seserų pasirinkto gyvenimo būdo įvertinimas bei jo duodamų dvasinių vaisių pripažinimas. Tai liudija, jog moterų vaidmuo Viduramžiais toli gražu nebuvo antraeilis, bet svarbus ir pripažįstamas, - sakė popiežius. Šia prasme taip pat dera priminti, jog Klara buvo pirmoji moteris Bažnyčios istorijoje parašiusi vienuolijos regulą ir pateikusi ją popiežiui patvirtinti.

Šv. Damijono vienuolyne Klara gyveno tomis dorybėmis, kuriomis turėtų vadovautis kiekvienas krikščionis – nuolankumu, maldingumu ir atgaila. Nors buvo bendruomenės vadovė, Klara tarnavo kitoms seserims, ypač sergančiosioms, nusižeminusi džiugiai atlikdavo kiekvieną sunkų darbą. Jos tikėjimas tikru Kristaus buvimo Eucharistijoje buvo toks tvirtas, kad jo dėka net yra įvykę keletas stebuklų. Vieną kartą Švenčiausiojo sakramento išstatymu buvo atitolinta Asyžiaus miestą pradėjusi pulti saracėnų kariuomenė. Klaros gyvenimo šventumas ir stebuklai lėmė, kad vos dvejiems metams praėjus nuo jos mirties, 1255 m. popiežius Aleksandras IV nusprendė paskelbti ją šventąja.

2010 m. rugsėjo 15 d. skaitytą katechezę apie šv. Klarą popiežius Benediktas XVI baigė trumpa citata iš jos kanonizacijos bulės: „Kokia stipri ši šviesa ir koks galingas jos spindėjimas. Nors šita šviesa degė paslėpta klauzūroje, jos spinduliai plačiai sklido po visą pasaulį. Nors pati Klara slėpėsi, jos gyvenimas buvo visiems žinomas. Klara tylėjo, bet garsas apie ją plačiai sklido“. (Vatikano radijas)