Trečiadienio bendrosios audiencijos katechezė apie šv. Dominyko maldą

Popiežius trečiadienį Kastelgandolfe surengė antrąją šios vasaros laikotarpio bendrąją audienciją. Ji įvyko popiežiaus rūmų kieme, po atviru dangumi, dalyvaujant keliems tūkstančiams maldininkų iš viso pasaulio. Popiežius audiencijos katechezėje kalbėjo apie Bažnyčios liturginiame kalendoriuje rugpjūčio 8 dieną minimą šv. Dominyką Guzmaną, kunigą ir dominikonų ordino įkūrėją. Šventasis Tėvas jau kartą vienoje katechezėje kalbėjo apie šv. Dominyką ir jo įnašą į Bažnyčios atsinaujinimą XII pabaigoje ir XIII pradžioje. Šį kartą Šventasis Tėvas dėmesį paskyrė labai svarbiam jo dvasinio gyvenimo aspektui: šv. Dominyko maldai.

šv. Dominykas buvo maldos žmogus. Kiekviename jo gyvenimo momente malda buvo jėga, kuri nuolatos atnaujindavo jo apaštališkus darbais ir darė juos vaisingus.

Palaimintasis Jordanas iš Saksonijos, kuris mirė 1237 metais, pirmasis ordino steigėjo įpėdinis rašė, kad per dieną nebuvo už Dominyką socialesnių žmonių, o naktį niekas kitas nebudėjo maldoje taip ištvermingai kaip jis. Anot kitų liudininkų, jis visuomet kalbėdavo su Dievu ir apie Dievą. Tai tik rodo, kad koks gilius buvo jo bendravimas su Dievu ir kaip jis nuolatos stengėsi kitus atvesti į bendravimą su Dievu.

Dominykas nepaliko jokių raštų apie maldą, tačiau juos užrašė ir perdavė vienas Domininkonų vienuolis veikale „Devyni maldos būdai pagal šv. Dominyką“. Šis veikalas padeda geriau suprasti šį tą apie šventojo vidinį gyvenimą ir padeda mums išmokti ką nors apie tai kaip melstis.

Dominykas visuomet meldžiasi priešais Nukryžiuotąjį Jėzų. Pirmieji būdai, tarsi kelio žingsniai, veda aukštyn link intymaus bendravimo su Dievu. Dominykas meldžiasi stačias nusilenkimu liudydamas nuolankumą, gulsčias prašydamas atleidimo už nuodėmes, atsiklaupęs darydamas atgailą, kad galėtų dalyvauti Viešpaties kančioje, išskėstomis rankomis žvelgdamas į Kryžių, kad apmąstytų Aukščiausiąją Meilę, žvelgdamas į dangų jausdamasis traukiamas dieviškojo pasaulio.

Kitus du šv. Dominyko maldos būdus popiežius aptarė išsamiau. Pirmasis tai individualus mąstymas, meditacija, per kurią malda įgyja dar intymesnę dimensiją. Po valandų liturgijos ir Mišių aukos šv. Dominykas pratęsdavo bendravimą su Dievu neribodamas laiko. Ramiai sėdėdamas su nusiteikimu klausytis jis ką nors skaitydavo arba žvelgdavo į kryžių. Šie susikaupimo momentai būdavo tokie intensyvūs, jog būdavo galima išoriškai pastebėti džiaugsmo arba liūdesio išraišką. Dar kita maldos forma būdavo keliaujant iš vieno vienuolyno į kitą, valandų liturgijos su bendražygiais vienuolynuose arba einat per slėnius ir laukus, apmąstant kūrinijos grožį. Tuomet iš jo širdies trykšdavo šlovinimo ir padėkos giesmės už gausias Dievo malones, kurių viršūnė - Jėzaus atliktas atpirkimas.

Brangūs bičiuliai, Šv. Dominykas mums primena, kad tikėjimo liudijimas, privalomas kiekvienam krikščioniui šeimoje, darbe, visuomeniniuose įsipareigojimuose ir laisvalaikyje, remiasi malda, asmeniniu ryšiu su Dievu. Tik nuolatinis ryšys su Dievu mums teikia jėgų intensyviai išgyventi visus įvykius, ypač pačius skaudžiausius. Šis šventasis mums taip pat primena išorinių veiksmų svarbą maldoje: klaupimasis, stovėjimas Viešpaties akivaizdoje, žvelgimas į Kryžių, sustojimas ir susikaupimas tyloje nėra antraeiliai dalykai, o padedantys nusiteikti vidinei, su visu asmeniu, santykyje su Dievu.

Norėčiau dar kartą priminti kaip svarbu mūsų dvasiniam gyvenimui kasdien turėti ramių momentų maldai. Tam turime skirti laiko, ypač atstogaujant. Reikia skirti šiek tiek laiko pokalbiui su Dievu. Tokiu būdu galėsime padėti ir kuriam nors kitam artimam asmeniui įžengti į šviesų Dievo būvimo spindulį, nes tik jis suteikia tą ramybę ir meilę, kurių visiems mums taip reikia. (Vatikano radijas)