Tikėjimo metų ikona - Kristus pantokratas

Tikėjimo metus lydės keli reprezentaciniai simboliai, tokie kaip logotipas, himnas ir ikona. Logotipas buvo pristatytas mūsų birželio 21 dienos laidoje. Tikėjimo metų logotipe pavaizduotas laivas simbolizuoja Bažnyčią. Laivo burės t.y. Bažnyčios varomoji jėga yra Kristus. Tai matyti iš kryžiaus formos stiebo ir Kristų simbolizuojančių raidžių IHS. Fone yra saulė, kuri kartu su Kristaus simbolika žymi Eucharistiją.

Oficialaus metų himno pavadinimas yra "Credo, Domine, adauge nobis fidem" – "Tikiu, Viešpatie, sustiprink mūsų tikėjimą". Šis priegiesmis skamba kaip maldavimas Viešpačiui, kad visi augtų tikėjime.

Vykstant Tikėjimo metams būsime vis dažniau kviečiame įsižiūrėti ir įsimąstyti į Kristaus – Visatos valdovo, bizantinio Pantokrato, ikoną iš Cefalu katedros, Sicilijoje. XII amžiaus ikona bus spausdinama Tikėjimo metams skirtuose plakatuose, vadovėliuose, lankstinukuose, maldų lapeliuose.

Popiežiaus pageidauti Tikėjimo metai tęsis iki 2013-ųjų, kuomet bus minimas Milano edikto 1700 jubiliejus. Tikėjimo metai baigsis Kristaus Karaliaus, Visatos valdovo šventės dieną, lapkričio 24. Trumpai apie Kristaus Pantokrato paveikslą.

313 metais imperatorius Konstantinas Milano ediktu, dar vadinamu Tolerancijos ediktu, paskelbė visuotinę tikėjimo laisvę. Valstybei pripažinus krikščionybę, jau galėjo atsirasti ir savi maldos namai. Išlaisvintas iš požeminių katakombų, Kristaus paveikslas pakilo į garbingiausią vietą – krikščionių bazilikos pagrindinį altorių, kuriame jis vaizduojamas kaip galingas ir orus valdovas, kaip visagalis Viešpats, pantokratas. Teologinis to pagrindas – 325 metų Nikėjos Susirinkimo sprendimas, jog Kristus „yra tapatus Tėvui“, taigi yra Dievas.

Žodis „pantokratas“ (gr. pan – visa, kratein – viešpatauti) yra paimtas iš Apreiškimo Jonui, kurio pirminiame graikiškame tekste jis pavartotas šešis kartus, taip pavadinant pakylėtą Kristų arba kartu su juo ir Dievą Tėvą kaip visų laikų amžinąjį Dievą ir „tautų Karalių“. Šie paveikslai kalba apie tikėjimą Kristaus visuotine kosmine viešpatija, visuotiniu jo buvimu ir neribota jo galia. Todėl ir bažnyčiose jiems yra skiriama aukščiausia vieta – aukštai viršuje, bokšto skliautuose. Neaprėpiamas tų paveikslų dydis ir jų centrinė vieta maldos namuose turėjo padėti išryškinti neribotą Dievo galybę. Todėl Kristaus figūra dažnai vaizduojama purpuriniu valdovo apdaru. Tačiau tos mozaikos bei freskos parodo ir atstumą tarp šio Kristaus ir mūsų. Tokio Kristaus visoje jo galybėje ir didybėje mes jau negalime pasiekti.

Matome Kristaus atvaizdą, kuris mums yra įprasčiausias: tai vidutinio amžiaus vyras, būdingais ilgais garbanotais plaukais ir liesu, įkritusiais skruostais veidu. Šis klasikinis Kristaus įvaizdis krikščionių mene atsirado tik IV amžiuje. Nuo tada jis ilgainiui paplito po visą krikščioniškąjį pasaulį.

Kaip pantokrato – visagalio Viešpaties – vaizduojamo Kristaus dešinioji ranka pakelta ir rodo laiminimo arba kalbėjimo ženklą, o kairiojoje jis laiko atverstą Raštą. Norint parodyti, kad vaizduojamojo meno veikėjai kalba, jų žodžiai dažnai būdavo įduodami jiems į rankas kaip knyga ar raštų ritinėlis, – tai rodydavo kalbėjimo ženklą. Kalbėjimo ir laiminimo ženklus ne visada lengva atskirti, bet ir jų prasmė nedaug skiriasi viena nuo kitos. Dievo Žodis, kurį ne tik skelbia, bet ir įkūnija Kristus, yra Dievo laiminimas; kas klauso Dievo Žodžio, tas yra Dievo laiminamas.

Žodžiai, graikų ir lotynų kalbomis įrašyti Kristaus laikomos knygos puslapiuose, skelbia: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8,12). Auksu blizgančiose mozaikose Bizantijos menas meistriškai sugebėjo tikintiesiems vaizdžiai perteikti tą šviesą. Šie meno kūriniai jutimiškai perduoda tai, ką jie vaizduoja: Kristus yra pasaulio šviesa. (Vatikano radijas/prizmė.lt)