Popiežiaus bendroji audiencija. Šv. Alfonsas Marija de Liguori – maldos mokytojas.

Po mėnesio pertraukos vėl įvyko Popiežiaus bendroji audiencija. Paskutinį kartą su maldininkais bendrojoje audiencijoje Šventasis Tėvas buvo susitikęs birželio 27 d. Liepos pradžioje jam persiklus iš Vatikano į Castelgandolfo vasaros rūmus, audiencijos buvo sustabdytos. Dabar jos vėl bus rengiamos įprastine tvarka, tačiau vyks ne Vatikane, bet Castelgandolfo vasaros rezidencijoje.

Šį trečiadienį vasaros rezidencijoje susitikęs su maldininkais, Šventasis Tėvas jiems kalbėjo apie garsųjį aštuonioliktojo amžiaus šventąjį Alfonsą Mariją de Liguori, kurio liturginis minėjimas buvo švenčiamas kaip tik šį trečiadienį.

Šiandien liturgija mini šv. Alfonsą Mariją de Liguori, vyskupą ir Bažnyčios mokytoją, Švenčiausiojo Išganytojo kongregacijos (Redemptoristų) įkūrėją, moralinės teologijos žinovų ir nuodėmklausių globėją. Šv. Alfonsas, - sakė Popiežius, - yra vienas žinomiausių aštuonioliktojo amžiaus šventųjų, pagarsėjęs visų pirma dėl savo paprastumo ir dėl mokymo apie Susitaikinimo sakramentą. Didelio griežtumo laikais jis ragino nuodėmklausius išpažinties einantiems penitentams liudyti Dievo gerumą, kuris kaip Gailestingas Tėvas džiugiai priima kiekvieną atgailaujantį savo vaiką. Šiandienis minėjimas, - sakė popiežius Benediktas, - suteikia progą trumpai pasikartoti labai vertingą ir kupiną dvasinio polėkio šv. Alfonso mokymą apie maldą. 1759 m. jis paskelbė jo paties įsitikinimu svarbiausią savo kūrinį - traktatą „Apie maldą kaip didžiąją priemonę“. Pasak jo, malda yra „būtina ir patikima priemonė trokštantiems išganymo ir visų jam pasiekti reikalingų malonių“. Šis sakinys ir yra Alfonso de Liguori mokymo apie maldą sintezė.

Sakydamas, kad malda yra priemonė, jis tuo pačiu kreipia mūsų dėmesį ir į tikslą: Dievą, kuris mus sukūrė iš meilės, norėdamas mus apdovanoti gyvenimo pilnatve. Dėl nuodėmės mes nutolome nuo gyvenimo pilnatvės ir tik Dievo malonė gali mums ją grąžinti. Norėdamas nesudėtingai paaiškinti kaip rimtai žmogui gresia pavojus save pražudyti, šv. Alfonsas nukalė labai paprastą posakį: „Kas meldžiasi – išsigelbėja, kas nesimeldžia – save pasmerkia“. Komentuodamas šią maksimą, jis sakė: „Nesimeldžiančiam sunku, beveik neįmanoma, pasiketi išganymą, ... tačiau tam, kuri meldžiasi išganymas beveik garantuotas ir labai lengvai pasiekiamas“. „Nesimeldžiantis negali niekaip pasiteisinti, nes maldos malonė duota kiekvienam žmogui. Jei neišsigelbėsime, patys būsime kalti, nes nesimeldėme“. Sakydamas, kad malda yra būtina priemonė, šv. Alfonsas norėjo įtikinti, kad malda reikalinga kiekvienoje gyvenimo situacijoje, ypač sunkumų momentais. Visada su pasitikėjimu turime belstis į Dievo duris, žinodami, kad jis visuomet rūpinasi savo vaikais, mumis. Dėl to neturime bijoti šauktis Jo pagalbos, bet pasitikėdami drąsiai galime į jį kreiptis, žinodami, kad gausime kas mums reikalinga.

Brangieji, - tęsė Popiežius bendrosios audiencijos katechezę, - čia ir glūdi svarbiausias klausimas: ko tikrai mums reikia gyvenime? Atsakome kartu su šv. Alfonsu: „Sveikatos ir visų jai būtinų malonių“. Žinoma, čia kalbama ne tik apie kūno sveikatą, bet taip pat dvasios, kurią Jėzus mums duoda. Labiau už viską mums reikia jo artumo, kuris mus išvaduoja, padaro tobulai žmogišką ir kupiną džiaugsmo mūsų gyvenimą. Tik maldos dėka mes galime priimti Jį ir jo malonę. Tik jo šviesa mums padeda atpažinti tikrą gėrį, tik jis sustiprina mūsų valią ir padaro mus pajėgius siekti pažinto gėrio. Juk taip dažnai mes suprantame kas yra gera, bet nesugebame to siekti. Ir tik maldos sustiprintiems pasiseka. Viešpaties mokinys žino, kad jo visuomet tyko gundymai ir jiems įveikti jis visuomet meldžia Dievą pagalbos.

Šv. Alfonsas de Liguori mini ir kito garsaus šventojo - Pilypo Nerio pavyzdį. Ji, kiekvieną rytą vos pabudęs taip sakydavo Dievui: „Viešpatie, laikyk už rankos Pilypą, nes jei ne, Pilypas tave išduos“. Ir mes, suvokdami savo silpnumą, turime nuolankiai prašyti Dievą pagalbos, pasitikėdami jo begaliniu gailestingumu. Kitur šv. Alfonsas sako: „Mums visko stinga, bet jei prašysime, nestokosime. Nors mes vargšai, bet Dievas turtingas“. Sekdamas šv. Augustino mokymu, jis ragina kiekvieną krikščionį nebijoti prašyti Dievą jėgų, reikalingų geriems darbams, ir tvirtai tikėti, kad Dievas išklauso kiekvieną nuolankią maldą. Brangieji, - baigė katechezę Šventasis Tėvas, - šv. Alfonsas mums primena, kad ryšys su Dievu yra svarbiausias mūsų gyvenime, kad reikalinga malda, sakramentų šventimas, kad šio ryšio dėka Dievas rodo mums kelią, jį apšviečia, padaro saugų ir ramų, net per didžiausius sunkumus ir pavojus. (Vatikano radijas)