Afrika. 10 metų po „Maputo protokolo“

Neseniai paminėtas „Afrikos žmogaus ir tautų teisių chartijos protokolo apie moterų teises“ arba tiesiog „Maputo protokolo“ pasirašymo dešimtmetis. 2003 metų liepos 11 dieną jis buvo patvirtintas Afrikos Sąjungos valstybių narių vadovų parašais, nors šiuo metu ratifikuotas tik 20 Afrikos valstybių iš 42. Tačiau tai yra sukaktis, kurią verčiau „atsiminti, o ne švęsti“ rašo t. Shenan Boquet, nevyriausybinės organizacijos „Human Life International“ pirmininkas.

Maputo protokolas apie moterų teises viešojoje erdvėje buvo reklamuojamas kaip priemonė sustabdyti moterų genitalijų žalojimą, kuris, žinoma, yra bjaurus nusikaltimas, palietęs apie du milijonus moterų Afrikos kontinente. Tačiau pakanka tiesiog atsiversti protokolo tekstą, kad suprastum, jog genitalijų žalojimo tramdymas anaiptol nėra pirmame plane.

Tikrovėje Maputo protokolas buvo panaudotas abortų, kontraceptikų ir sterilizacijos sklaidai. Pasak t. Boquet, neapsieita be sunkaus pro-abortinių nacionalinių ir tarptautinių grupių spaudimo. Protokolo straipsnyje, kuriame rašoma, jog valstybės turi autorizuoti medicininį abortą išprievartavimo ar kraujomaišos atveju, įterpta aptaki formulė, jog abortas turi būti autorizuotas ir tada, kai nėštumas kelia „pavojų mentalinei ir fizinei moters sveikatai“. Daug gyvenimiškų pavyzdžių rodo, kad tokia formule galima pasinaudoti bet kada, ir kai nėštumas normalus.

Patirtis taip pat parodė, kad sklindant kontracepcijai abortų nesumažėjo, kaip tvirtino jos šalininkai. o padaugėjo – vien 2011 metais jų jau padaryta apie šešis milijonus. Taip yra todėl, kad kontraceptinės politikos nesuteikia autentiškos laisvės ir išlaisvinimo iš tironijos, priešingai – skatina šeimų irimą, paleistuvavimą.

Į Maputo protokolą įterpta sąvokų, kurios yra interpretuojamos ideologiškai, vėlgi, spaudžiant tarptautinėms ideologinėms grupėms. Pavyzdžiui, protokole numatyta, kad valstybės turi taikyti ugdymo programas, kurios keičia vyrų ir moterų socialinio elgesio normas. Su tuo galima sutikti, kai kalbama apie genitalijų žalojimą. Tačiau, deja, tuo toli gražu neapsiribojama. Pati šeimos tikrovė, kurioje moteris lieka namie rūpintis mažais vaikais, yra vadinama „stereotipu“ ir diskriminacija. Tai yra aiškus pavyzdys, kaip, einant daug toliau už sveikatos klausimus ar pagarbą moterų teisėms, yra stengiamasi perdirbti žmonių protus pagal tam tikrą ideologiją.

T. Boquet taip pat kritikavo dabartinį JAV prezidento Barako Obamos ir jo administracijos spaudimą: pagalbos Afrikos šalies vystimuisi nutraukimą ar neteikimą, jei įstatymdaviai nelegalizuoja abortų ir kontracepcijos. (Vatikano radijas)