Marcus Buchel. Krikščionis ir pinigai

Rugpjūčio 1 dieną Šveicarija švenčia savo nacionalinę dieną. Prieš septynis amžius, 1291 metų rugpjūčio 1 dieną, trijų Alpių kantonų vyresnieji įsipareigojo bendrai konfederacijai. Šis įvykis laikomas Šveicarijos įkūrimu.

Šveicarijos vyskupų konferencijos pirmininkas, San Gallo vyskupas Marcus Buchel, šiai progai parašė laišką, kuriame kalba apie pinigus ir apie žmogaus, taip pat tikinčio, santykį su pinigais.

Bankomate pasiimu sutaupytus pinigus, žinodamas, kad jų yra, kai prireiks. Apmoku sąskaitas, kasdienes išlaidas, traukinio bilietą. Dėka pinigų visuomenė gali patenkinti savo poreikius. Pinigai leidžia įgyti formaciją, kultūrą, tam tikrą gerbūvį. Kasdieniniame gyvenime jų vaidmuo yra esminis.

Ir vis dėlto, rašo vyskupas Buchel, pastarojo laiko žinios neramina: galbūt mūsų finansinė sistema netrukus bus visai kitokia. Girdžiu kalbant apie ekonominę, valiutų, finansinę krizę. Tarptautiniai ekspertai neatmeta galimybės, jog visa mūsų ekonominė sistema gali žlugti.

Visi esame atsidūrę prieš finansų pasaulį, kurio, rodos, joks žmogus, joks bankas ir jokia valstybė nebegali kontroliuoti. Priešingai, mes esame priklausomi nuo tarptautinių finansų rinkų.

Ir jei krizė paliestų mano regioną. Jei pavojuje atsidurtų socialiniai darbai arba pensijai sutaupytos lėšos? Pripažįstu, mano pasitikėjimas finansine ir ekonomine sistema sušlubavo. Ir daug kas Europoje bei pasaulyje jaučiasi panašiai. Tačiau pasitikėjimas yra pamatinis finansų aplinkoje. Be pasitikėjimo finansų ar ekonomikos sistema neveikia. Pasitikėjimas yra kiekvieno žmogiško ryšio pamate.

Kaip Bažnyčios žmogus žinau, kad pasitikėjimas prarandamas greitai, o įgyjamas sunkiai. Pasitikėjimas turi turėti solidžius pagrindus. Jei patikiu kam nors pinigus, tikiuosi, kad su jais elgsis atsakingai. Tad koks yra, krikščioniškoje perspektyvoje, atsakingas ir teisingas elgesys su pinigais?

Pinigai leidžia egzistuoti gamybai ir prekybai. Iš krikščioniško požiūrio, yra svarbu žinoti kokiam tikslui yra investuojamas kapitalas. Ar mano remiama įmonė gerbia gamybos sąlygas? Ar atsakingai elgiasi su gamtos resursais? Ar gerbia darbuotojų žmogaus teises? Į šiuos klausimus turime atsakyti ir mes, kaip Bažnyčia.

Pinigai nėra tam, kad daugintųsi savaime. Nėra tikslas savaime. Jei finansinis pasaulis gyvena tik dėl savęs, praranda egzistavimo prasmę. Kas investuoja ir uždirba nesirūpindamas artimo laime, elgiasi neatsakingai.

Daug ekspertų, pasak San Gallo vyskupo, patvirtina, kad finansinės rinkos gyvena savo gyvenimą, atsiskyrusios nuo realios ekonomikos ir sunkiai kontroliuojamos. Tad reikia skubiai atrasti būdų pakoreguoti šią pavojingą situaciją. Po kelių praėjusių metų būtų neatsakinga palikti viską, kaip buvę. Ačiū politikams ir finansininkams, kurie nori tai pakeisti.

Suprantama, kad kiekvienas siekia užsidirbti, nes pinigai leidžia susikurti gerbūvį. Tačiau gerbūvis turi ribas. Reikia išvengti pagundos gyventi virš savo galimybių, patenkant į skolų ratą, kaip atsitinka tiek su žmonėmis, tiek su valstybėmis. Atsakomybė egzistuoja tiek naudojant pinigus, tiek juos duodant. Bankas elgiasi neatsakingai duodamas pinigus tam, kuris negali jų gražinti. Pasitenkinti tuo, kas būtina yra menas, kurį turime iš naujo prisiminti mūsų industrializuotose šalyse. Valdantys šį meną atskleis kitokį turtingumą.

Tačiau taip pat yra ir tų, kurie niekad negalvoja apie pinigus, nes paprasčiausiai jų neturi ir apie gerbūvį gali tik pasvajoti. Galvodami apie šiuos žmones suprantame, kad krikščioniškas elgesys su pinigais taip pat reiškia įsipareigoti lygiam ekonominių resursų paskirstymui. Tam reikia politinio įsipareigojimo, karitatyvinės veiklos, pagalbos vystimuisi. Visada turime padėti stokojantiems, bedarbiams, marginalams. Juo labiau, kad kitoje pusėje didžiausios algos toliau be ribų auga, o milijonierių skaičius krizės metu padidėjo.

Šventasis Bazilijus, IV amžiaus vyskupas tuometinėje ekonomikos sostinėje Cezarėjoje, kreipėsi į turtuolius tipiškai rytietiška kalba: „duona, kurios tu nesuvalgai, yra alkstančiųjų duona; tavo spintoje pakabintas rūbas yra tų, kurie nuogi; tavo paslėpti pinigai yra vargšų; tavo nepadaryti geri darbai yra padarytos blogybės“.

Šie Bazilijaus žodžiai tebėra aktualūs. Ir šiandien, labiau nei anksčiau, tiesa, kad pinigai tarnauja žmogui, o ne žmogus pinigams, rašo Šveicarijos vyskupų konferencijos pirmininkas Marcus Buchel, linkėdamas apsvarstyti savo santykį su pinigais, kad būtų padėti solidūs pamatai naujam pasitikėjimui; palinkėdamas visiems šveicarams viltingos šventės. (Vatikano radijas)