Jokūbui skirta privilegija dalyvauti kai kuriuose svarbiuose Jėzaus gyvenimo momentuose.
Naujajame Testamente minimi trys Jokūbai – apaštalas Jokūbas vyresnysis, Zebediejaus
sūnus ir evangelisto Jono brolis. Jis buvo nužudytas prie karaliaus Erodo Agripos
44 metais. Apaštalas Jokūbas jaunesnysis - Alfiejaus sūnus ir Viešpaties Jėzaus pusbrolis
Jokūbas, Klopo sūnus, Jeruzalės vyskupas, drauge laikomas „Jokūbo laiško“ autoriumi.
Pirmieji
du apaštalai. Vienas vadinamas vyresniuoju, kitas – jaunesniuoju. Šitas skirstymas
atspindi jų skirtingus vaidmenis pirmojoje Kristaus mokinių bendruomenėje ir atitinkamai
skirtingą jų vietą Naujojo Testamento tekstuose. Iš tiesų, Jokūbas vyresnysis turėjo
nemenką autoritetą ankstyvojoje Jeruzalės krikščionių bendruomenėje ir jam, kartu
su apaštalu Petru, teko dalintis ganytojiška atsakomybe.
Jokūbas, kaip ir kiti
apaštalai, buvo žvejys. Jėzui pašaukus, abu su broliu „palikę savo tėvą Zebediejų
su samdiniais valtyje, jie sekė paskui jį“ (Mk 1, 20). Turbūt dėl to, kad buvo labai
uolūs ir net impulsyvūs, abu buvo pravardžiuojami „griaustinio vaikais“. Apie Jokūbo
ir jo brolio Jono temperamentą liudija evangelisto Luko papasakotas atsitikimas, įvykęs
viename Samarijos kaime. Jėzui su mokiniais keliaujant į Jeruzalę, vieno Samarijos
kaimo gyventojai nesutiko jų priimti nakvynei. Pasipiktinę broliai Jokūbas ir Jonas
sušuko: „Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti“.
Jėzus, žinoma, sudraudė šiuodu savo mokinius. Tokioje impulsyvioje Jokūbo ir jo brolio
reakcijoje galima įžvelgti ir jų meilę Jėzui, ir įsisenėjusią nesantaiką tarp samariečių
ir izraelitų. Tačiau Jėzui įsiterpus viskas nurimsta.
Jokūbui skirta privilegija
dalyvauti kai kuriuose svarbiuose Jėzaus gyvenimo momentuose. Jokūbas, kartu su Petru
ir Jonu, buvo atsimainymo ant Taboro kalno liudininkai. Šie trys apaštalai buvo taip
pat pakviesti budėti Alyvų darželyje, prieš pat Jėzaus suėmimą, kančią ir mirtį. Tai
du labai skirtingi epizodai. Ant Taboro kalno Jokūbui, Jonui ir Petrui buvo lemta
matyti savo Viešpaties šlovę, o Alyvų darželyje – kančią ir nusižeminimą. Ši antroji
patirtis lėmė, kad anksčiau įsivaizdavęs, jog Mesijas būsiąs triumfuojantis žydų tautos
gelbėtojas, Jokūbas suprato, kad Mesijo likimas – kentėti ir gyvybę atiduoti. Ši antroji
patirtis taip pat lėmė, kad buvęs impulsyvaus ir aikštingo būdo, atėjus laikui Jokūbas
nesvyruodamas atidavė gyvybę už Kristų. Tai įvyko pirmojo amžiaus penktojo dešimtmečio
pradžioje. Apaštalų Darbuose rašoma: „Karalius Erodas pradėjo persekioti kai kuriuos
Bažnyčios žmones. Jis nukirsdino Jokūbą, Jono brolį“ (Apd 12, 1-2). Šios žinios lakoniškumas
liudija, jog, viena vertus, kankinystė buvo dažnas reiškinys pirmojoje krikščionių
bendruomenėje, o antra vertus – kad Jokūbas tapo persekiojimų auka dėl to, jog jis
buvo viena svarbesnių Jeruzalės krikščionių bendruomenės asmenybių.
Vėlesnė
tradicija liudija, kad prieš mirtį apaštalas Jokūbas aplankęs dabartinę Ispaniją ir
ten skelbęs Kristų. Vėliau Jeruzalėje 44 metais nužudyto apaštalo kūnas buvęs nugabentas
į Ispaniją, į Santiago de Compostela. Kuomet apaštalo liturginė šventė liepos 25 dieną
sutampa su sekmadieniu, Santiago de Compostela skelbiami Šventieji Šv. Jokūbo metai.
Ši tradicija Galicijos šventovėje siekia tryliktąjį amžių. Kasmet liepos 25 dieną
į šventovę keliauja minios maldininkų, o ypač per Šventuosius metus. Iki mūsų dienų
yra išlikę senieji Jokūbo keliai, kuriais nuo šimtmečių keliauja piligrimai iš visos
Europos. Apaštalas Jokūbas vyresnysis vaizduojamas su piligrimo lazda ir Evangelijos
ritiniu, kaip tasai, kuris keliauja po pasaulį ir skelbia Gerąją Naujieną. (Vatikano
radijas)