Šventojo Tėvo sveikinimai Pasaulietiškų institutų kongresui
Liepos 23-25 dienomis Italijoje, Asyžiuje, vyksta Pasaulietiškų institutų iš viso
pasaulio kongresas. Pasaulietiški institutai yra sąlyginai nauja tikrovė Bažnyčios
gyvenime. Jos ištakos siekia XX amžiaus pradžią, po keliasdešimties metų, ypač po
Vatikano II Susirinkimo, ši tikrovė išsiskleidė įvairiais pavidalais. Pasaulietiškų
institutų nariai pasišvenčia Dievui pagal evangelinius pažadus, tačiau lieka ten,
kur ir anksčiau gyveno, išgyvendami savo pasišventimą pasaulyje. Dabar Asyžiuje vykstančio
kongreso tema yra „Klausant Dievo istorijoje: pasaulietiškumas kalba pasišventimui“.
Ši
tema, rašoma žinioje kongreso dalyviams, popiežiaus vardu pasirašyta kardinolo Tarcisio
Bertone, akcentuoja pasišventusių pasauliečių tapatybę – gyvenant iš evangelinių patarimų
kylančioje vidinėje laisvėje ir meilės pilnatvėje būti vyrais ir moterimis, kurie
sugeba giliai peržvelgti istoriją ir gerai liudyti.
Būdami keliaujančioje
žmonijoje, gaivinami Šventosios Dvasios, galite suprasti ženklus, neretai paslėptus,
kurie rodo Dievo buvimą. Tiktais per malonę, Šventosios Dvasios dovaną, galite dažnai
sunkiuose žmonių gyvenimuose įžvelgti gausios pilnatvės kryptį. Jūsų pašaukimas yra
būti pasaulyje, nešant visus jo svorius, ir žvelgti žmogišku žvilgsniu, kuris sutampa
su dievišku, iš kurio kyla įsipareigojimas, suvokiant, jog Dievas rašo išgelbėjimo
istoriją mūsų istorijos įvykiuose.
Šia prasme, tęsiama laiške, jūsų tapatybė
sako svarbų dalyką apie jūsų misiją Bažnyčioje: padėti jai realizuoti savo buvimą
pasaulyje pagal šiuos Vatikano II Susirinkimo žodžius – „Bažnyčia nesivadovauja jokia
žemiška ambicija, bet siekia tik vieno dalyko – Dvasios Guodėjos vadovaujama tęsti
darbą, kurio ėmėsi pats Kristus, atėjęs į pasaulį tiesos liudyti, gelbėti, o ne smerkti,
tarnauti, o ne kad jam būtų tarnaujama“ (Gaudium et Spes, 3).
Benediktas
XVI Pasaulietiškų institutų kongreso dalyviams pasiūlė atkreipti dėmesį į tris dalykus.
Pirmiausia, į visišką gyvenimo atidavimą, taip atsakant į asmenišką ir gyvybišką susitikimą
su Dievo meile. Antra, į dvasinį gyvenimą turis būti nepajudinamas pamatas, siekiant
maitinti vienybę su Kristumi, kuri yra kiekvieno krikščionio egzistencijos siekis.
Trečia, nepaisant amžiaus, nepamiršti formacijos, mokantis išminties, kuri visad atidi
žmogaus kūrybingumui ir Dievo didybei. (Vatikano radijas)