Apaštalai susirinko pas Jėzų ir apsakė jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę. O
jis tarė jiems: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“. Mat daugybė
žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti. Taigi jie išplaukė
valtimi į negyvenamą nuošalią vietą. Žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis
tai sužinojo. Iš visų miestų žmonės subėgo tenai pėsti ir net pralenkė mokinius. Išlipęs
į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys
be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų. (Mk 6, 30-34)
JĖZAUS
ATOSTOGOS
Vargu ar yra žmogus, kuris niekuomet nebuvo pavargęs…
Žinoma,
kalbu ne apie natūralų nuovargį, kurį patiria kiekvienas sunkiai dirbantis žmogus,
bet apie tą keistą nuovargį, kuris apima tada, kai mažiausiai jo laukiame, kai darbo
įtampa susipina su asmeninio gyvenimo nesėkmėmis ir, atrodytų, norėtųsi visam pasauliui
išrėkti, jog esi pavargęs, kad tau labai sunku.
Visi stengiamės bet kokia kaina
įrodyti, kad esame geri savo reikalo žinovai. Norime būti geri tėvai, geros motinos,
geri kunigai, geros vienuolės, kol galiausiai pasijuntame esą išvarginti gyvenimo
ir tų nuolatinių pastangų, jaučiame, jog mums skubiai reikia atsikvėpti, patirti bent
kokį džiaugsmą, ramybę, kurios taip sunkiai ieškome kasdienio gyvenimo pamišime…
Todėl
šiandien ir Evangelija kalba apie šį poilsio poreikį, leisdama suprasti mums, kad
jei neatrasime savo gyvenimo prasmės, jei nesuvoksime, kam esame gimę, anksčiau ar
vėliau mūsų laukia tam tikras vidinis sprogimas. Jis pasireiškia tuo, kad mes arba
bėgame nuo savo įsipareigojimų, arba užsisklendžiame savyje, arba mėginame paguosti
save iliuzijomis, kad tikrai laimei trūksta tik kelių dešimčių arklio jėgų naujo automobilio
variklyje, moderniškai įrengtų namų ar kelių raukšlių išlyginimo vis senstančiame
veide…
Jėzus mato visa tai, supranta, atjaučia ir todėl su švelnumu prabyla
į nuvargusius apaštalus: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“.
Tai
nėra apsimestinė ir demonstruojama užuojauta. Išganytojas pilnai supranta ir atjaučia
žmonių svajones ir skausmą. Jėzus pažįsta žmogaus skausmą, nes pats yra žmogus.
Viešpats
sutinka iš misijų kelionės grįžusius apaštalus, apie kurių išsiuntimą mums pasakojo
praėjusio sekmadienio Evangelija. Mokiniai kupini entuziazmo, tačiau pavargę, džiugūs,
bet su nuovargiu akyse. Išganytojas klausosi jų su šypsena, nes Jam patinka Jo mokinių
sėkmė, Jis yra laimingas, jei mes esame džiugūs, tačiau drauge pastebi ir jų nuovargį.
Jėzus mato, kad apaštalai tiesiog plyšta iš nuovargio, taip, kaip kunigai, važinėjantys
per kelias parapijas, kuriems reikia visų pirma rūpintis, kaip suremontuoti visus
pastatus ir užkamšyti visas skyles, vietoje to, kad galėtų kurti bendruomenes. Jėzus
mato savuosius, besirūpinančius ligoniais, ir mąsto apie išvargusias motinas, kurios
jau nebeturi jėgų gyventi, o vien tik meldžiasi, prašydamos vidinės ramybės, šviesos,
bent šiek – tiek poilsio…
Viešpats mums visiems siūlo pailsėti drauge su juo:
tyloje, dykumoje. Jis ragina mus pasitikėti Juo, pažvelgti jam į akis, nes Jis yra
tas Ganytojas, kuris be galo rūpinasi savo avimis, kuris už jokią kainą nesutiks nė
vienos jų netekti.
Jėzus kviečia savuosius eiti nuošaliau ir pailsėti…
Tikras
dvasios poilsis yra tada, kai galime pasitraukti nuo mus varginančios kasdienybės
ir pabūti nuošaliau kartu su Jėzumi.
Visuomet egzistuoja pavojus atostogas,
poilsį suvokti kaip galimybę patirti naujus įspūdžius, išgyventi euforiją, perteklių.
Vis madingesnės tampa kelionės į tolimus kraštus, tačiau nesu tikras, kad Jėzus, ragindamas
mokinius eiti pailsėti, galvojo apie tai.
Nuošalesnę vietą įmanoma rasti ir
savo širdyje…
Reikia tik nepamiršti, kad ten turi būti vietos ir Viešpačiui.
Tik taip galėsime atgauti kūno ir sielos pusiausvyrą, kurią dažnai užgožia skubūs
kasdieniniai reikalai. Tegul tai bus nepaprasta Dievo dovana, metas, kai įsiklausysime
į savo ir kitų žmonių poreikius, kai suvoksime, kam gyvename ir kaip gyvename... (Mons.
A. Grušas)