Apaštalinis Mongolijos prefekto laiškas apie 20 metų katalikų bendruomenės sukaktį

Liepos 8 dienos iškilmingomis šventosiomis Mišiomis, dalyvaujant Tautų evangelizavimo kongregacijos sekretoriui arkivyskupui Savio Hon Tai-fai, ir liepos 10-11 dienomis vykusiais pagrindiniais šventiniais renginiais Mongolijoje, Ulan-Batore, buvo paminėtas katalikų bendruomenės gimimas šioje šalyje.

Lygiai prieš dvidešimt metų, 1991-ųjų liepos 10-ąją, į Mongoliją iš Filipinų atvyko trys pirmieji misionieriai, priklausantys Nekaltosios Marijos Širdies kongregacijai, tarp jų ir dabartinis Mongolijos apaštalinis prefektas Wenceslao Padilla. Misija Mongolijoje į apaštalinės prefektūros rangą buvo pakelta 2002 metų liepos 8 dieną.

Sukakties proga apaštalinis prefektas parašė sveikinimo laišką. Pasak jo, atvykus šalyje nebuvo nei vieno kataliko, šiandien jų yra 825, neskaičiuojant tų, kurie ruošiasi krikštui. Du vaikinai mongolai ruošiasi kunigystei. 81 misionierius iš 22 kongregacijų Mongolijoje išplėtojo plačią edukacinę ir karitatyvinę veiklą: atidarė centrus apleistiems vaikams, seneliams, neįgaliesiems, taip pat kelias klinikas ir mažesnius medicininius punktus. Bažnyčia padėjo atkurti švietimo sistemą, kuri po komunistinio režimo žlugimo buvo praktiškai išnykus – steigė vaikų darželius, pradines mokyklas, bibliotekas ir bendruomenės centrus.

Dėl viso to galima tik džiaugtis, tačiau yra ir sunkumų. Atgimstant budizmui ir šamanizmui, augant antivakarietiškam nusiteikimui, didėja įtarumas ir nepalankumas krikščionių, ne tik katalikų, atžvilgiu. Jų veiklą pradedama varžyti – pavyzdžiui, draudžiama katekizuoti už bažnyčių sienų, paaugliams iki 16 metų reikia rašytinio tėvų leidimo norint lankytis katechezes, kunigams draudžiama nešioti juos identifikuojančius simbolius.

Kiti sunkumai yra ekonominiai. Mongolija išgyvena didelius pokyčius, čia ateina investicijos iš Kinijos, ypač tikintis rasti naudingų iškasenų. Todėl valdžia pastaruosius metus galėjo kelti algas – vien per šiuos metus jos išaugo 50 procentų. Žinoma, tai nėra blogai. Tačiau tuo pat metu tai kelia riziką, kad katalikiškos karitatyvinės organizacijos nebeišsilaikys, nes gyvena tik iš išorinių aukų, o vietinė valdžia nenori prisidėti prie jų veiklos ir darbuotojų algų, nors prieš nevengė girti socialinių centrų ir ligoninių veiklos.

Nepaisant visko, rašo apaštalinis prefektas Padilla, bažnyčios misija išlieka tokia pat, kaip ir anksčiau: priimti ir palaikyti vargšus, mokyti Evangelijos ir jos vertybių. (Vatikano radijas)