Ir vėl jis kalbėjo: „Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, kuris
beria dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga,
jam visiškai nežinant kaip. Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį,
paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. Derliui prinokus, žmogus tuojau
imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo“.
Jėzus dar sakė: „Su kuo galime
palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime? Ji
– tarytum garstyčios grūdelis, kuris, sėjamas dirvon, esti mažiausias iš visų sėklų
žemėje, bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visas daržoves ir išleidžia tokias
plačias šakas, kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai“.
Daugeliu
tokių palyginimų Jėzus skelbė žmonėms žodį, kiek jie sugebėjo suprasti. Be palyginimų
jiems jis nekalbėdavo, o savo mokiniams skyrium viską išaiškindavo. (Mk 4,
26-34)
AUGANTI SĖKLA
Gyvename ne pačiais ramiausiais laikais…
Tai
šen, tai ten išgirstame apie kilusius potvynius, gaisrus ir žemės drebėjimus, pergyvename
dėl, atrodytų, ne per puikiausiai besiklostančių savo gyvenimo įvykių. Negana to,
net ir mūsų, tikinčiųjų bendruomenėje susilaukiame įvairių netikėtumų. Mūsų tarpe
irgi nestinga tokių, kurie mano, kad, besitaškydami piktais žodžiais, pasitarnaus
tiesai ir įvykdys Dievo valią. Nepasitikėjimas auga ir tada, kai matome tuštėjančias
bažnyčia, sunkiai besiverčiančias parapijų bendruomenes, pavargusius kunigus, ne visuomet
sugebančius atlaikyti jiems tekusią naštą. Neveltui pasaulietiniai lediniai taip mėgsta
temą apie susilpnėjusią Bažnyčią.
Žinoma, jie nesugeba suvokti, kad Dievas
gyvena ir žmogaus silpnume, kurį taip gerai atspindi popiežius, fiziškai nestiprus,
tačiau jo paprastų žodžių klausosi ir juos priima milijonai žmonių visame pasaulyje.
Ko
gero, šį sekmadienį verta pamąstyti apie Bažnyčią, arba, verčiau, apie tai, kaip auga
ir veikia Bažnyčia…
Pirmajame šio sekmadienio Mišių skaitinyje pasakojama apie
paskutinį karaliaus Dovydo įpėdinį, Joakimą, kuris pralaimėjo karą žiauriam persų
karaliui Nebukadnecarui ir buvo išvežtas į tremtį Babilonijoje. Viskas, atrodytų buvo
prarasta: šventasis miestas sugriautas, šventykla sudeginta, Sandoros Skrynia atimta,
kaip karo grobis. Nebėra, atrodytų, jokios vilties, galinga Dovydo giminė iškrista
iš šaknų. Tačiau vienas iš tremtinių, šventyklos kunigas Ezechielis pranašavo, kad
Dievas paims atžalą iš nukirsto medžio, jį pasodins ir užaugins. Mes žinome, kad šiuo
atveju buvo kalbama nebe apie žemiškąją karalystę, bet kitą Karalystę, augančią žmogaus
širdyje, ateisiančią per Kristų – Mesiją.
Dievas niekuomet nepavargsta būti
su žmonėmis, Jis nesibjauri jais, Jo neatstumia mūsų nuodėmės. Jis amžinai veda mus
į tiesos pilnatvę tokiais keliais, kurių net nesugebame įsivaizduoti.
Mes esame
pažinę Viešpatį, kuris apšvietė mūsų gyvenimo kelią. Natūralu, jei norime ta šviesa
dalytis su kitais, paliudyti jiems savo laimę. Bent jau taip turime suvokti savo pareigą
būti dangaus Karalystės skelbėjais, tačiau drauge reikia pripažinti, kad susiduriame
su daugybe sunkumų. Ypač tie krikščionys, kurie yra įsijungę į aktyvią veiklą parapijose,
greitai supranta, kiek daug reikia nuveikti, ir kokie silpni visi esame. Kartais tikrai
apima savotika neviltis, ir tada skubame, lyg galvos netekę, kad atiduotume viską,
ką galime, o paskui jaučiamės visiškai išsunkti. Nereikia, netgi būti kažkokiu ypatingai
aktyviu darbininku. Pakanka vien to, kad mūsų idealai, kuriais norime gyventi, taip
dažnai tampa pajuokos objektu, o patys geriausi ketinimai neranda atgarsio kitų žmonių
širdyse…
Šiandien Jėzus užtikrina mus: privalome kuo gausiau berti į žemę Žodžio
sėklą. Nežiūrint nieko, neturime rūpintis tuo, kaip esame priimami, ar i karto mus
kas nors supranta. Tai jau nebėra mūsų rūpestis. Mums svarbu tik, kad savo ˛od˛iais,
savo darbais ištikimai ir ištvermingai liudytume gėrį, būtume teisingais ir garbingais
žmonėmis.
Mūsų pasėtoji gėrio sėklą, tegul ir lėtai, bet išaugs…
Paprastai
mes esame pernelyg susirūpinę tuo, kaip veikiame, kuriame planus, ką ir kaip reikia
liudyti. Be abejo, tai tikrai yra gera, tačiau niekuomet negalime užmiršti, kad mumyse
veikia Dievas. Pasaulis jau yra išgelbėtas, nors ne visi tai žino, o kai kurie net
nenori nieko apie tai girdėti, tačiau mes galime gyventi išgelbėtųjų gyvenimą, vykdydami
savo pašaukimą kaip įmanoma geriau.
Išganytojas ragina mus būti kantriais,
pamiršti nusivylimą, nuolatinę baimę ir pastangas viską kontroliuoti ir suvokti, kas
vyksta mūsų dvasiniame gyvenime. Kasdienybė verčia mus manyti, kad viskas priklauso
nuo mūsų, nuo mūsų geros valios, kad mes turime suplanuoti viską: ir darbą ir poilsį,
tačiau jei pamėginsime tuos pačius principus pritaikyti ir Dvasios veikimui, rizikuojame
suklysti.
Entuziazmo apimti tikintieji leidžiasi į Evangelijos kelionę, laikosi
pažintos tiesos, nuoirdžiai dalyvauja pamaldose, tačiau pasitaiko, kad, praėjus kuriam
laikui, iškyla sunkumai: melstis tampa sunku, atslenka dvasios sausra, įprotis, kažkur
dingsta uolumas…
Tada apninka abejonės: gal klystame, gal kažką darome ne taip,
kaip reikia elgtis toliau?
Tada nereikia daryti nieko, tik laikytis to, ką
esame išmokę: sėkla jau yra pasėta, tad galime būti ramūs ir leisti veikti Viešpačiui.
Vidiniam gyvenimui reikia laiko ir tam tikros sekos, kurios negalime nustatyti mes,
nes tikėjimo kelyje pirmenybė visada priklauso Dievui.
Antrasis šio sekmadienio
palyginimas kalba apie garstyčios grūdelį, primindamas, kaip iš į dulkę panašios sėklytės
išauga nemenkas krūmas. Tai pasakojimas apie mumyse ir aplink mus esančią Dievo Karalystę.
Mumyse
tai gali būti nedidelis darbas, nedidelis įsipareigojimas, menkas atsivėrimas Viepačiui,
kuris, tačiau gali atverti kelią viską nušviečiančiam tikėjimo potvyniui. Mūsų gyvenime
gali būti pilna išsiblaškymų, tačiau tikėjimo sėkla vis tiek augs mumyse, palydima
beveik nepastebimų, kartais nereikšmingų mūsų gerų darbų, kurie duos gausių netikėtų
vaisių.
Tokia yra Dievo Karalystė, susidedanti iš Dievą mylinčių ir norinčių
Jį mylėti žmonių. Ir pats Dievas yra su mumis… (mons. Adolfas Grušas)