Popiežiaus bendroji audiencija. Nuo pat pradžių Dievo meilės plane buvo numatytas mūsų pašaukimas į šventumą.

Trečiadienio rytą vykusios bendrosios audiencijos katechezėje popiežius Benediktas XVI komentavo šlovinimo maldą, kuria šv. Paulius pradeda savo Laišką efeziečiams. Jis šlovina Dievą, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą, kad per savo Sūnų jis mums paskelbė „savo valios paslaptį“ (Ef 1,9). „Paslaptis“, „slėpinys“ – tai terminas, su kuriuo labai dažnai susiduriame Šventajame Rašte. Šnekamojoje kalboje jis reiškia tai kas nepažinu, tą tikrovę, kurios mes savo protu nepajėgiame suprasti. Laiško efeziečiams malda mus kaip tik ir veda į šiuo terminu žymimos tikrovės gelmes. Tikintiesiems žodis „slėpinys“ reiškia ne tiek neperprantamą tikrovę, kiek visų pirma gailestingojo Dievo valią, jo meilės planą, apreikštą Jėzus Kristuje, kurio dėka mes galime „suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę“ (Ef 3,18-19). Dievo slėpinys buvo apreikštas: Dievas mus myli, jis mus myli nuo pat pradžių, nuo amžinybės.

Apaštalas Paulius dėkoja Dievui ir jį šlovina, tačiau kartu jis aiškina ir priežastis, kurios skatina dėkoti ir šlovinti. Visų pirma mes turime šlovinti Dievą Tėvą už tai, kad jis mus išsirinko prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nekalti jo akivaizdoje (plg. Ef 1,4). Tad pranašo Jeremijo žodžiais galime sakyti, kad Dievas mus jau motinos įsčiose pažinojo ir mylėjo (plg. Jer 1,5). Nuo pat pradžių Dievo meilės plane buvo numatytas mūsų pašaukimas į šventumą, į bendrystę su Dievu. Šis planas driekiasi per visą istoriją ir jis skirtas visiems žmonėms. Paulius taip pat sako, kad Dievas „paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais“ (Ef 1,5) ir pabrėžia, kad jis tai padarė vien iš meilės.

Šios maldos centrinė dalis yra aiškinimas kokiu būdu Tėvas vykdo išganymo planą Kristuje, savo mylimajame Sūnuje. Paulius rašo: „Turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa“ (Ef 1,7). Kristaus Kryžiaus auka yra vienintelis ir nepakartojamas įvykis, kuriuo Tėvas mums paliudijo savo meilę, paliudijo ją ne tik žodžiais, bet labai konkrečiai.

Galiausiai šlovinimo malda užbaigiama žodžiais apie Šventąją Dvasią, „kuri yra mūsų paveldėjimo laidas, kol bus atpirkta jo nuosavybė jo didybės šlovei“ (Ef 1,14). Vadinasi, atpirkimo darbas dar neužbaigtas. Pagaliau tai ir matome, - sakė Popiežius. Atpirkimo darbas bus galutinai užbaigtas kai amžių pilnatvei atėjus, visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo bus suvienyta Kristuje tartum galvoje. (plg. Ef 1,10).

Šioje Pauliaus maldoje pateikta vizija mus skatina šlovinti ir kontempliuoti Dieviškosios Trejybės veikimą: Tėvą, kuris mus pašaukė prieš pasaulio sukūrimą; Sūnų, kuris mus atpirko savo krauju; Šventąją Dvasią, kuri yra būsimosios šlovės laidas.

Brangieji, - sakė Popiežius baigdamas bendrosios audiencijos katechezę, - kai malda maitina mūsų dvasinį gyvenimą, mes esame pajėgūs saugoti tai, ką Paulius vadina „tikėjimo paslaptimi, slėpiniu“. Malda įkvepia ne egoizmą, ne troškimą vis daugiau turėti, ne valdžios aistrą, bet dosnumą, troškimą mylėti, tarnauti, būti Dievo vadovaujamiems. Tik šitaip įmanoma atnešti daugiau šviesos į pasaulį.

* * *

Audiencijos pabaigoje popiežius Benediktas XVI atkreipė visų dėmesį į tragiškus įvykius Nigerijoje.

Su dideliu susirūpinimus seku žinias, gaunamas iš Nigerijos, kur nesiliauja teroristiniai išpuoliai nukreipti visų pirma prieš krikščionis. Melsdamasis už aukas ir kenčiančiuosius, kreipiuosi į atsakinguosius už smurtą ir reikalauju, kad liautųsi lieję nekaltųjų kraują. Linkiu, kad bendradarbiaujant visiems Nigerijos gyventojams, būtų atsisakyta keršto ir visi piliečiai kurtų darnią ir sutaikintą visuomenę, kurioje būtų gerbiama teisė laisvai išpažinti tikėjimą, - sakė Šventasis Tėvas. (Vatikano radijas)