Kardinolas Filoni. Dievas kuria mūsų istoriją remdamasis tuo, kas esame
Kai parapijos klebonui, vieną vakarą berniukų grupės paklausus ar niekas nežada stoti
į seminariją, jis spontaniškai pakėlė ranką ir pasakė „aš“, prasidėjo jo kunigystės,
diplomato, visuotinės Bažnyčios poreikiams dirbančio ganytojo kelias, interviu italų
mėnraščiui „30 Giorni“ pasakojo kardinolas Fernando Filoni, Tautų evangelizavimo kongregacijos
prefektas.
Stojo į seminariją Vatikano II Susirinkimo metais. Net ir tuo metu
dar baltai juodoje televizijoje matėsi Bažnyčios visuotinumas – popiežius, patriarchai,
vyskupai, balti ir juodi, su barzda ir be jos. Viena detalė – Susirinkimo tėvų, Susirinkimui
pasibaigus, darbo suolai buvo išsiuntinėti į seminarijas. Jie atkeliavo ir į netoli
Romos esančią Viterbo seminariją. Juose jau seminaristai tęsė savo studijas. Visi
buvo paliesti Susirinkimo diskusijų apie Bažnyčios esmę, sudėtą į dogminę konstituciją
„Lumen gentium – Žmonių šviesa“. Iš čia ir jo, pasak kardinolo Filoni, vyskupiškas
šūkis – „Lumen gentium Christus – Žmonių šviesa Kristus“. Čia yra Bažnyčios slėpinys
ir misija. Jei Bažnyčia nebeatspindi Kristaus šviesos, ji nebeturi prasmės egzistuoti.
Po seminarijos, tęsė savo pasakojimą kardinolas, studijavo teologiją Romoje,
gyveno ir talkininkavo parapijoje, ir mokė licėjuje, kuriame susipažino su šimtais
jaunuolių. Tai buvo praėjusio amžiaus aštuntasis dešimtmetis, abejonių metas. Gretinti
konkrečias abejones ir teologijos studijas buvo vertinga patirtis. Po aštuonerių metų
kunigystės buvo pakviestas į diplomatinę Šventojo Sosto tarnystę.
Jos metu
pabuvojo keliose itin sunkiose situacijose: Irane karo su Iraku metu, o vėliau ir
Irake, jau kito karo metu. Tarnyba Honkongo apaštalinėje nunciatūroje ir rūpinimasis
Bažnyčios Kinijos reikalais taip pat reikalavo daug atsargumo.
Gyvenimas Irano
krikščionims nebuvo lengvas. Kita vertus, jie buvo gerbiami. Panašiai ir Irake – Sadamo
Huseino režimas buvo neteisingas, tačiau dėl vidinės taikos krikščionys turėjo kulto
laisvės. Kardinolas Filoni neslėpė, kad kritiškai vertina karą Irake. Pati jo prielaida
buvo klaidinga – neįmanoma sukurti demokratijos karu. Kitas dalykas, nebuvo išnaudoti
visi diplomatijos ir kompromiso keliai karui išvengti – nes jau buvo apsispręsta dėl
karo, o masinio naikinimo ginklų ieškojimas buvo pretekstas. Dešimtys tūkstančių žuvo,
šalis ilgam destabilizuota.
Pasakodamas apie laikotarpį Honkonge, kardinolas
Filoni kalbėjo apie kinų katalikų situaciją – jų bendruomenė padalinta į dvi dalis,
į oficialiai valdžios pripažįstamą Patriotinę sąjungą ir pogrindines bendruomenes.
Šis padalijimas kilo ne iš tikėjimo, bet iš politikos dinamikos. Pasak ganytojo, šią
situaciją galima pavaizduoti upeliuko metafora: vanduo veržiasi iš to paties tikėjimo
šaltinio, tačiau jam tekant buvo sukurta dirbtinė kliūtis ir upeliukas padalintas
į dvi vagas. Iš to kyla daug komplikacijų. Tačiau, pratęsiant metaforą, abi vagos
įteka į tą patį Dievo širdies vandenyną. Jei abi bendruomenės išlaikys apaštalų tikėjimą,
anksčiau ar vėliau susijungs.
Problema Kinijoje yra ta, kad valdžia nepripažįsta,
kad vyskupas nėra jos funkcionierius, kad funkcionieriaus atrankos kriterijai ir vyskupo
atranka yra du skirtingi dalykai. Geri vyskupai yra Dievo žmonės, suvokiantys savosios
Bažnyčios gyvenimo visumą, stiprinantys brolius, šventinantys kunigus, turintys dvasingumą,
sprendžiantys su psichologine pusiausvyra ir išmintingumu. Tokie yra Šventojo Sosto
kriterijai, kurie nėra tapatūs gero funkcionieriaus kriterijams. Žinoma, vyskupas
yra savo šalies pilietis ir turi būti jai lojalus, atiduoti cezariui tai, kas jam
priklauso. Tačiau ne sąskaita to, ką turi atiduoti Dievui. Ir tai nėra popiežiaus
idėja ar užgaida, tačiau apaštalinės įpėdinystės šerdis. Bažnyčios struktūros esmė
nėra vertikalumas, įsakymų perdavimas iš viršaus į apačią, tačiau bendrystė tarpusavyje
ir sielų išganymas. Ir patys tikintieji tai labai jaučia, kaip matosi iš to, kad vienus
ganytojus jie myli, o kitų vengia.
Tautų evangelizavimo kongregacijos pirminė
misija, pasakojo kardinolas Filoni apie savo dabartinius uždavinius, tokia pati –
skelbti Evangeliją. Ši misija skleidžiasi į įvairią pagalbą – bažnytinę, bet, reikalui
esant, ir platesnę - įvairių kraštų Bažnyčioms, parapijoms, seminarijoms, mokykloms,
universitetams.
Evangelizacija skiriasi nuo politinės logikos ar komercinės
ekspansijos. Tikėjimo vidinė dinamika visai kita. Pirmieji mokiniai liko su Kristumi
ne dėl ekspansijos, o dėlto, kad Jis kalbėjo apie Dievą kaip niekas kitas ir jie norėjo
sužinoti daugiau. Evangelizuoti yra sunku. Tai gerai žinojo apaštalas Paulius ir misionieriai
šiandien. Reikia drąsos ir, kartais, kraujo kainos. Tačiau gaunama taip pat Dievo
paguoda. (Vatikano radijas)