Pristatytas Sinodo „Instrumentum laboris“

Antradienį Šventojo Sosto spaudos salėje buvo pristatytas spalio mėnesį vyksiančio Vyskupų Sinodo susirinkimo darbo dokumentas. Spalio 7 d. prasidėsiantis ir truksiantis iki spalio 28 d. vyskupų iš viso pasaulio susirinkimas bus skirtas vienam pagrindinių iššūkių, su kuriais šiandien susiduria ir vienam svarbiausių uždavinių, kuriuos šiandien sau kelia Bažnyčia – naujajam evangelizavimui. Sinodui vos prasidėjus, spalio 11 d. bus švenčiamos dvi šiuolaikinei Bažnyčiai svarbios sukaktys – 50 metų nuo Vatikano II Susirinkimo pradžios ir 20 metų nuo Katalikų Bažnyčios Katekizmo paskelbimo. Tą dieną taip pat prasidės popiežiaus Benedikto XVI paskelbti Tikėjimo metai.

Pagrindinis kalbėtojas antradienio rytą vykusioje spaudos konferencijoje buvo Vyskupų Sinodo generalinis sekretorius arkivyskupas Nikola Eterovič. Jis visų pirma priminė būsimo Sinodo susirinkimo darbotvarkės – „Instrumentum laboris“ – rengimo eigą. Prieš maždaug šešiolika mėnesių, 2011 m. vasarį, Sinodo sekretoriatas visos Bažnyčios ganytojams išsiuntė prieš tai parengtą bendrųjų gairių dokumentą – „Lineamenta“. Šis dokumentas ir prašymas pateikti savo pastabas bei pasiūlymus buvo pasiųstas trylikos Rytų Bažnyčių sinodams, 114 lotynų apeigų katalikų Vyskupų konferencijų, 26 Romos Kurijos institucijoms ir Vienuolijų vadovų sąjungai. Gavus jų atsakymus, Sinodo sekretoriatas, būsimosios Sinodo asamblėjos taryba ir keletas specialiai pakviestų į pagalbą ekspertų parengė dabar pristatomą spalį vyksiančio Sinodo susirinkimo darbo dokumentą. Jį sudaro įvadas, keturi skyriai ir pabaiga, susidedantys iš 169 straipsnių.

Devyniuose įvado straipsniuose kalbama apie dabartinį Bažnyčios gyvenimo kontekstą ir svarbiausius naujausio Bažnyčios mokymo dokumentus – paminėta Jono Pauliaus II enciklika „Redemptoris missio“ ir ypač žengiant į naują tūkstantmetį paskelbtas jo apaštališkasis laiškas „Novo millennio ineunte“ bei jau Benedikto XVI pontifikato pradžioje konkretizuotas naujojo evangelizavimo būtinumas.

Pirmasis skyrius: „Jėzus Kristus – Dievo Geroji naujiena žmogui“. Jame pabrėžiama, kad svarbiausia Bažnyčios užduotis ir jos misijos esmė yra skelbti Kristaus Gerąją naujieną ir ja gyventi. Krikščionių tikėjimas – tai visų pirma susitikimas su Jėzumi Kristumi asmeniniame gyvenime ir bendruomenėje; tai gyvenimas dėka Šventosios Dvasios, kuri perkeičia žmonių gyvenimą, padaro juos dieviškojo gyvenimo dalyviais. Pats Jėzus Kristus yra pirmasis ir didžiausias evangelizuotojas. Jo Evangelija yra Senojo Testamento žinios tęsinys ir įvykdymas. Bažnyčia, vykdydama Viešpaties Jėzaus jai suteiktą misiją, pirmiausia evangelizuoja pačią save, vis atsinaujina klausydamasi Dievo Žodžio, švęsdama sakramentus ir darydama meilės darbus. Šia prasme turi būti suvokiamas ir naujasis evangelizavimas: jis yra krikščionybės vidinio dinamizmo išraiška; jį įkvepia troškimas kalbėti žmonėms apie „Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelmę“ (Rom 11,33), Jėzuje Kristuje apreikštą Dievo slėpinį, o ne tik kapstytis iš tikėjimo krizės.

Antrasis skyrius: „Naujojo evangelizavimo metas“. Evangelijos skelbimo pareiga, pati savaime niekada nesikeičianti, turi būti vykdoma atsižvelgiant į kiekvieno laikmečio specifines sąlygas. Dėl to, eidama evangelizuoti šiuolaikinį pasaulį, Bažnyčia privalo būti gerai susipažinusi su ta dabartinio gyvenimo aplinka, kurioje jai tenka vykdyti savo misiją. Identifikuodami specifines evangelizavimo misijos aplinkas, vietinėms Bažnyčioms vadovaujantys vyskupai visų pirma nurodė sekuliarizuotą kultūrą, migracijos reiškinį ir į jį įveltus žmones, ekonomikos, politikos, mokslo ir technologijų sferas. Daugelis siūlė ypatingą dėmesį skirti visuomenės komunikavimo sričiai ir Evangelijos naujienos vietai joje, taip ekumeniniams ir tarpreliginiams elementams evangelizavimo misijoje. Pastarieji, o ypač dialogiškas santykis su islamo pasauliu yra vienas dabartinio meto prioritetų.

Bene aiškiausią naujojo evangelizavimo apibrėžimą pateikė palaimintasis Jonas Paulius II jau 1983 m. Lankydamasis Haityje vienoje savo kalbų jis pasakė, kad evangelizavimo misija, turinti nekintamą turinį – Kristaus Gerąją Naujieną – turi būti vykdoma su vis nauju užsidegimu, naujais būdais ir naujomis raiškos formomis. Tačiau tuomet buvo taip pat pabrėžta, kad evangelizavimas visuomet yra iš krikščionių tikėjimo išplaukiantis vidinis būtinumas, o ne tik tam tikro laiko ir tam tikrų sąlygų diktuojamas poreikis. Dokumento pristatymo metu atkreiptas dėmesys, jog įvairūs galimi naujojo evangelizavimo būdai vietinių Bažnyčių mastu įvardyti taip pat ir Tikėjimo mokymo kongregacijos notoje su nuorodomis kaip švęsti Tikėjimo metus.

Trečiasis skyrius: „Perduoti tikėjimą“. Evangelizavimo tikslas visuomet yra tikėjimo perdavimas. Bažnyčia skelbia kitiems tą tikėjimą, kuriuo ji pati gyvena. Visi krikščionys turi pareigą būti aktyvūs šio proceso dalyviai. Tad kalbant apie tikėjimo skelbėjus, šioje dokumento dalyje analizuojama pačios Bažnyčios sandara – tai ir visuotinė Bažnyčia, ir dalinės, vietinės Bažnyčios, su savo vyskupais, kunigais diakonais, vienuoliais, šeimomis ir jaunimu. Šiame skyriuje taip pat kalbama apie tikėjimo vaisius, kuriems be kita ko priskiriamas ir angažavimasis į ekumeninį ir tarpreliginį dialogą, pasiryžimas tarnauti tiesai, drąsa nesitaikyti su neteisybe taip pat ir bendruomenių viduje, ryžtinga pozicija Bažnyčią sukrėtusių skandalų atžvilgiu. Galiausiai pabrėžiama, kad svarbiausia tikėjimo išraiška ir matas yra meilė. Meilės darbai be tikėjimo būti tik paprasta filantropija.

Ketvirtasis skyrius: „Sielovados atnaujinimas“. Tikėjimo perdavimas, vykdomas naujojo evangelizavimo sąlygomis ir būdais, visų pirma turi padėti atrasti Tradicijos subrandintą įkrikščioninimo kelią, kurį reikia siūlyti atsižvelgiant į dabartines kultūrines ir socialines aplinkybes. Šioje dokumento dalyje kalbama apie kūdikių ir suaugusiųjų krikštą, apie katechumenato formas, apie Eucharistiją, link kurios veda įkrikščioninimo kelias ir kuri yra viso krikščioniško gyvenimo svarbiausias elementas. Evangelizavimas taip pat turi daug bendra su visokeriopu žmogaus asmens ugdymu, su žmogiškojo tobulėjimo keliu, kuris krikščioniškajame kontekste yra šventumo kelias.

Galiausiai ilgokas, beveik šešiasdešimties puslapių dokumentas užbaigiamas malda, kad Šventoji Dvasia lydėtų Vyskupų Sinodo darbus ir vėl pakartotas priminimas, kad naujasis evangelizavimas tai ne „naujos Evangelijos“ skelbimas, bet naujas skelbimas Jėzaus Kristaus, kuris yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius. (Vatikano radijas)