Palaimintoji Cecilija Eusepi (1910-1928)

Sekmadienį vakare, netoli Italijos sostinės esančio Nepi miestelyje Popiežiaus vardu kard. Angelo Amato, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas, Dievo Tarnaitę Ceciliją Eusepi paskelbė palaimintąją.

Palaimintoji Cecilija gimė 1910 m. vasario 17 d. Monte Romano miestelyje, Viterbo provincijoje. Labai greitai Cecilija neteko savo tėvo. Jos motina nusprendžia persikelti gyventi į Nepi, o penkiametė Cecilija pradeda mokytis cistersių Šv. Bernardo vienuolyne. Čia ne tik mokosi, ruošiasi gyvenimui, bet taip pat priima Sutvirtinimo ir Pirmosios Komunijos sakramentus.

Būdama maždaug dešimties metų perskaitė Kūdikėlio Jėzaus Teresės „Vienos sielos istoriją“. Šioje autobiografinėje apybraižoje karmelitė vienuolė Teresė iš Lisieux, šiandien paskelbta šventąja ir Bažnyčios mokytoja, pasakoja apie savo dvasinį kelią – šventumo ir Dievo meilės ieškojimą per mažus kasdieniškus dalykus. Cecilijai, kaip vėliau ji pati rašė, šv. Teresės nurodytas šventumo „takelis“ buvo labai artimas ir suprantamas, ji pasiryžo juo eiti.

Tačiau dar iki galo nežinojo kokiu būdu. Po kelių metų praleistų cistersių vienuolyne Cecilija grįžo Nepį, talkininkavo motinai ūkyje. Sulaukusi 12 metų amžiaus įstojo į Marijos tarnaičių tretininkių ordiną, o dar po metų, gavusi specialų vietos vyskupo leidimą, pradėjo formaciją Pistojos Marijos tarnaičių vienuolyne.

1926 metų vasarą Cecilija sunkiai susirgo, jai buvo nustatyta tuberkuliozė. Nelengvai, bet su nuolankumu priėmė šį smūgį, dėl kurio turėjo palikti vienuolyną ir grįžti į namus. Čia toliau ėjo šventumo mažuosiuose gyvenimo dalykuose keleliu. Šeimos nariai, dvasios vadovas, klebonas, kiti lankytojai stebėjo, kaip liga neatėmė gyvenimo skonio iš Cecilijos, priešingai, iš jos sklido skaidrus džiaugsmas. Cecilija nuolatos kartodavo, kad yra nuostabu pasiaukoti Jėzui ir, jei galėtų gimti iš naujo, su džiaugsmu vėl save paaukotų. Ji visą gyvenimą liko ištikima Jėzaus žodžiams: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs“ ir Pirmosios Komunijos pažadui: „Jėzau, būsiu tavo, visada tavo – šitą pažadu“. 1928 metų rugsėjo pradžioje Cecilijos sveikata dar labiau pablogėjo, o spalio pirmąją, nakties pirmosiomis valandomis ji mirė.

Kryžiaus kelias gali švytėti džiaugsmu. Šventumas spindi ne tik didžiuose, bet ir mažyčiuose dalykuose – toks yra šios jaunos ir drąsios palaimintosios pavyzdys mums. (Vatikano radijas)