Tarptautinis eucharistinis kongresas Dubline – atgailos keliai

Nepaprastai daug dėmesio Tarptautiniame eucharistiniame kongrese Dubline, kurio tema yra „Eucharistija: bendrystė su Kristumi ir tarp mūsų“, skirta atgailai ir susitaikymui: tai yra vienybės ir bendrystės atkūrimo keliai.

Jau keliose mūsų laidose pažymėjome apie tai, kad, Airijos kontekste, apie atgailą ir susitaikymą kalbama pastarųjų dviejų dešimtmečių nepilnamečių lytinio išnaudojimo skandalų kontekste, labai sužeidusio tiek visuomenę, tiek bažnytinę bendruomenę Airijoje.

Tačiau tai nėra vienintelis blogis, kuris padalijo žmones ir kurio atitaisymas reikalauja tiesos pripažinimo ir vidinės atgailos, pasaulėžiūros ir institucijų nuostatų keitimo. Žvelgiant į dar kartą į Airijos kontekstą, verta priminti, kad pirmoji Eucharistinio kongreso diena buvo skirta ekumenizmui, kurioje susitaikymo akcentas taip pat buvo labai stiprus – gerai žinoma apie įsisenėjusius Airijos katalikiškų ir protestantiškų bendruomenių vaidus. Kitas istorinis pykčio ir neapykantos šaltinis yra šimtametės kovos su britais. Kaip rodo istorija, Airija yra viso pasaulio mozaikos gabalėlis – kiekvienas kraštas, kiekviena bendruomenė turi savo neteisybių istoriją. Ir net kaltuosius teisingai nubaudus teisės priemonėmis, dažnai žmonėms to nepakanka, savo viduje jie toliau išgyvena pyktį ir neteisybės jausmą. Bet tai nėra neperžengiamas slenkstis. Perteikiame Tarptautiniame eucharistiniame kongrese pateiktus liudijimus.

Ketvirtadienio atgailos liturgijoje jai vadovavęs kardinolas Peter Turkson, Popiežiškosios taikos ir teisingumo tarybos primininkas, savo homilijoje citavo vienuolės Genevieve, 1994 metais išgyvenusios tutsių genocidą Ruandoje, liudijimą.

Didžioji jos šeimos dalis buvo išžudyta, kai bandė pasislėpti parapijos bažnyčioje. Nuo to laiko, pasakoja sesuo Genevieve, vien nuo pastato vaizdo spazmuodavo skrandis ir apimdavo siaubas, o pagalvojus apie žudikus – didelis pyktis ir pasibjaurėjimas. Tačiau 1997 metais nutiko tai, kas tai pakeitė visam likusiam gyvenimui.

Artėjant 2000 metų jubiliejui ji prisidėjo prie vienos katalikų grupės, kuri lankė kalėjimus. Jų žinia buvo tokia: jei jūs žudėte, prašykite atleidimo iš išgyvenusių. Jūs padėsite jiems išsivaduoti iš keršto ir nuoskaudos svorio. Jei jūs patys tapote auka, atleiskite tiems, kurie sužeidė jus ir jūsų šeimą, jūs išlaisvinsite agresorių iš jo blogio.

Lankant jos gimtosiose vietose esantį kalėjimą ir paskelbus šią žinią, prieš ją stojo vienas kalinys, po to parpuolė ant kelių, su ašaromis garsiai šaukdamas „pasigailėjimo, pasigailėjimo!“. Su siaubu, suakmenėjusi sesuo Genevieve atpažino buvusį kaimyną ir šeimos bičiulį. Jis prisipažino nužudęs jos tėvą ir papasakojo apie kitų šeimos narių mirtį. Tačiau tada ją užplūdo gailestis ir užuojauta kaliniui. Ir kai ji jam pasakė „tu mano brolis ir visad juo būsi“, pajuto kaip nuslūgo milžiniškas svoris ir atėjo vidinė ramybė. O kalinys netikėtai jos nuostabai sušuko – „teismas gali daryt ką nori ir mane nuteist mirčiai, dabar aš laisvas!“.

Kitą atleidimo istoriją ir liudijimą papasakojo Richard Moore iš šiaurės Airijos. Praėjusio amžiaus 8 dešimtmetyje tenykščiai santykiai tarp žmonių, policijos ir britų kariuomenės buvo labai įtempti – sprogdinimai, muštynės, šaudymai buvo kasdieniniai įvykiai.

1972-aisiais, jam esant vos dešimties metų, einant į už dviejų minučių kelio esančią mokyklą, vienas britų kareivis be jokio motyvo šovė į jį guminę kulką. Ši pataikė į veidą ir baisiai sužalojo: nosį, skruostus. Tačiau baisiausia žinia atėjo po dviejų savaičių – jam buvo pasakyta, kad nurišus tvarsčius, jis niekad nebematys. Kulka išmušė vieną akį, o kitą neišgydomai sužalojo.

Supratimas, kad niekad nebepamatys tėvų, nežais mėgstamo futbolo, buvo baisus. „Praradimo jausmas buvo milžiniškas“, - klausytojų auditorijai pasakojo Moore. Nepaisant to, liudytojas savo gyvenimą aprašė kaip sėkmingą – jis baigė mokyklą, vėliau universitetą, susituokė ir turi 20 ir 23 metų dukras. Už britų duotos kompensacijos dalį tapo vienos, verslui išsiplėtus ir kitos aludės dalininku, išmoko neblogai groti gitara, dalyvavo koncertuose ir netgi tapo savo miesto futbolo komandos direktoriumi, kai ši laimėjo Airijos čempionatą.

Apie aklumą beveik niekada negalvodavo, bet buvo momentų kai pajusdavo didelį apmaudą – kai gimė dukros, kai pirmą kartą žengė žingsnius, kai ėjo Pirmos Komunijos.

Visa tai galėjo įvykti, anot Moore, ne todėl, kad jis labai nuostabus žmogus. Bet todėl, kad labai padėjo šeima, beje, labai katalikiška; todėl, kad padėjo bendruomenė ir visuomenė, suteikusi tiek galimybių ir pasirinkimo laisvės aklam žmogui.

Vis didėjantis sąmoningumas apie tai vertė kažką daryt. Tad 1996 metais pardavė visą verslą ir įkūrė humanitarinę organizaciją, kuri rūpinasi baisybes ir neteisingumą patyrusiais aklais vaikais Tanzanijoje, Etiopijoje ir Ganoje.

2005 metais, po 33 metų po įvykio, Moore sužinojo jį sužalojusio britų kareivio vardą. Jie vėliau susitiko ir kalbėjosi beveik penkias valandas, kurios, pasak liudytojo, tapo viena iš gražiausių patirčių jo gyvenime.

Tądien, pasak Moore, apie atleidimą ji išmoko du dalykus. Pirma, atleidimas yra dovana sau pačiam, savo laimei ir ramybei, ir net nesvarbu, ar karys to norėjo ar ne. Antra, atleidimas negali pakeisti praeities, bet gali pakeisti ateitį. Jis nebūtų galėjęs nuveikt, ką nuveikė su pykčio svoriu. Tapo prievartos auka ir tai nuo jo nepriklausė. Tačiau priklausė ar taps prievartos auka. (Vatikano radijas)