Devintinių Mišios ir procesija Romoje

Ketvirtadienio vakarą, temstant, didžiulė žmonių minia dalyvavo popiežiaus Benedikto XVI vadovautoje Devintinių procesijoje, pajudėjusioje nuo Laterano Šv. Jono bazilikos ir užbaigtoje eucharistiniu palaiminimu prie Didžiosios Švenčiausiosios Mergelės Marijos bazilikos. Žmonių buvo tiek daug, kad jie užpildė kone visą abi bazilikas jungiančią gatvę, kurios ilgis maždaug pusantro kilometro.

Prieš procesiją, aikštėje priešais Laterano baziliką Šventasis Tėvas aukojo Devintinių iškilmės Mišias ir jų metų sakytoje homilijoje kalbėjo apie būtinumą Bažnyčios gyvenime sklandžiai suderinti du Eucharistijos slėpinio šventimo aspektus: Eucharistijos aukos liturgiją ir Švenčiausiojo Sakramento garbinimą.

Pasak Popiežiaus, šališka Vatikano II Susirinkimo mokymo interpretacija pakenkė abiejų aspektų darnai, Eucharistijos šventimą apribodama beveik vien Mišių auka. Žinoma, būtinai reikėjo pabrėžti Eucharistijos aukos svarbą, kurioje Viešpats sukviečia savo tautą prie Žodžio ir gyvenimo Duonos stalo, ją maitina ir aukoje suvienija su savimi. Liturginio susirinkimo, kuriame Viešpats įvykdo savąjį bendrystės slėpinį, svarbos iškėlimas, žinoma, buvo reikalingas, tačiau jis turi būti suvokiamas deramai atsižvelgiant ir į kitus elementus. Iš tikrųjų, dažnai taip pat atsitinka, kad norint pabrėžti vieną aspektą, paaukojamas kitas. Šiuo atveju, visiškai teisingas Eucharistijos aukos akcentavimas pakenkė Švenčiausiojo Sakramento garbinimui kaip tikėjimo išraiškai ir į Altoriaus Sakramente realiai esantį Viešpatį Jėzų nukreiptai maldai. Šitoks disbalansas turėjo įtakos ir tikinčiųjų dvasiniam gyvenimui. Susikoncentravus į Jėzų Eucharistijoje tik Šventųjų Mišių metu, kyla grėsmės nepalikti jam vietos kitu laiku ir kitose gyvenimo situacijose, o tuo pačiu sunkiau suvokti ir jo nuolatinio buvimo su mumis prasmę, jo realų, artimą buvimą su mumis, mūsų namuose, jo buvimą „plakančia mūsų miestų širdimi“. O juk Kristaus Meilės sakramentas turi persunkti visą mūsų kasdienybę.

Tikrai klaidinga supriešinti Eucharistijos šventimą ir Švenčiausiojo sakramento garbinimą, - pabrėžė Popiežius, - nes juk garbinimas sukuria dvasinę „aplinką“, kurioje bendruomenė gali gerai išmąstyti Eucharistijos tiesą. Tik šitoks tikėjimo ir pagarbos kupinas vidinis nusistatymas sugeba paruošti prasmingai liturgijai. Susitikimas su Jėzumi Mišių aukoje tikrai įvyksta, jei bendruomenė sugeba jį atpažinti ir Švenčiausiajame Sakramente, kuriame jis gyvena, kuriame jis mūsų laukia, iš kurio mus kviečia ateiti prie jo aukos altoriaus, o paskui, kai susirinkimas išsiskirsto, jis pasilieka su mumis ir tyliai mus palydi savo užtarimu, priima iš mūsų visas dvasines aukas ir jas perduoda Tėvui. (Vatikano radijas)