Trumpa Devintinių istorija

Šį ketvirtadienį Bažnyčios liturginis kalendorius minėjo Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę, Devintines. Daugumoje šalių, taip pat ir Lietuvoje, jos nekeliamos į sekmadienį. Devintinės Vakarų Bažnyčioje švenčiamos nuo tryliktojo amžiaus.

Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė buvo įvesta 1264 m. Tai buvo reakcija į tuo metu Vakarų krikščionijoje ėmusį svyruoti tikėjimą realiu, tikrovišku Kristaus buvimu Eucharistijoje. Tais laikais įvyko ir garsusis Bolsenos stebuklas. Pasakojama, kad čekų kunigas, vardu Petras 1263 metais keliavo iš Prahos į Romą. Pakeliui, jau netoli Romos, Bolsenos miestelyje jis aukojęs Mišias ir jų metu įvykęs stebuklas: iš konsekruojamos ostijos pradėjęs lašėti kraujas. Tuo metu Bažnyčią valdęs popiežius Urbonas IV 1264 m. paskelbė bulę “Transiturus de hoc mundo”, kuria į liturginį kalendorių buvo įvesta “Viešpaties Kūno” – “Corpus Domini” šventė, šiandien vadinama Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo švente. Kartu su naujos liturginės šventės įvedimu gimė ir Eucharistinių procesijų tradicija.

Romoje tuo metu Popiežiaus rūmai buvo ne Vatikane, bet prie Laterano Šv. Jono bazilikos, kuriai ir šiandien tebepriklauso Romos vyskupo katedros titulas. Būtent Laterano bazilikoje būdavo aukojamos Devintinių Mišios, o po Mišių popiežiaus vadovaujama procesija patraukdavo į netoli esančią Didžiąją Švenčiausiosios Mergelės Marijos baziliką. Specialiai Devintinių procesijoms buvo nutiesta nauja gatvė, tiesia linija jungianti dvi bazilikas – iki mūsų dienų išlikusi Via Merulana.

Romoje šimtmečiais gyvavusi Devintinių procesijų tradicija miesto gatvėmis buvo nutrūkusi devynioliktojo amžiaus pabaigoje. Ją 1979 m. atgaivino palaimintasis Jonas Paulius II. (Vatikano radijas)