„Kiek dėkingų sielų šiandien švenčia prie Viešpaties stalo!“ Vysk. Juozo Tunaičio laidotuvės.

Pirmadienio vidudienį Vilniaus katedroje kard. Audrys Juozas Bačkis vadovavo penktadienį mirusio Vilniaus augziliaro emerito vyskupo Juozo Tunaičio laidotuvių Mišioms. Koncelebravo Lietuvos vyskupai, apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Luigi Bonazzi, taip pat Baltarusijos Gardino ir Lenkijos Elko vyskupai.

Visas vyskupo Juozo Tunaičio gyvenimas buvo atgręžtas į amžinybę, visi jo darbai, rūpesčiai, pastangos ir ketinimai buvo pažymėti amžinojo gyvenimo perspektyva bei džiaugsmingu jo laukimu, - kalbėjo kardinolas homilijoje.

Brolių vyskupų, kunigų, seserų vienuolių ir pasauliečių atmintyje išlieka daug gražių prisiminimų, kuriuos su pagarba įpinsime į mūsų Bažnyčios ir tautos istoriją. Šiame trumpame žodyje, - sakė kardinolas Bačkis, - norėčiau iškelti kelis, mano galva, svarbius vyskupo Juozo bruožus, galinčius mums dar kartą paliudyti, mus dar kartą pamokyti kaip savo žemišką laiką praleidžia žmogus, atsiliepęs į Dievo pašaukimą ir dosniai atidavęs jam savo gyvenimą.

Pirmiausia vyskupas Juozas buvo maldos vyras, - pabrėžta laidotuvių Mišių homilijoje. Liturginių valandų kalbėjimas ir Rožinis buvo neatskiriama jo dienos dalis. […] Visiems yra žinoma vyskupo Juozo išpažinčių klausytojo ir dvasinio vadovo dovana. Prie jo klausyklos nusidriekdavo ilgiausios eilės tikinčiųjų; visi buvo su meile išklausti, padrąsinti, o kai reikėjo – ir tėviškai pabarti bei paraginti. […] Klausykla, sakė vyskupas Juozas, kunigui yra kantrybės mokykla. […] Labai rūpestingai ruošdavosi šv. Mišioms ir jas aukojo. Niekada neapleisdavo Eucharistijos. Net ir pasiligojęs ją rūpestingai švęsdavo.

Negalime šiandien neprisiminti ir ypatingos vyskupo Juozapo meilės varguoliams bei rūpesčio jais, - pažymėjo kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Vyskupo namai, kaip juokaudami sakydavome, buvo tapę Caritas filialu. Ir kokių tik nuskriaustų žmonių čia neateidavo [...]. Visi jie būdavo priimti, pasodinti, išklausyti, palydėti ne tik vyskupo šypsena, bet ir su į delną įspaustu pinigėliu. Ne vienas jį apgavo, ne vienas juo pasinaudojo, tačiau vyskupas Juozas neprarado pasitikėjimo žmonėmis. Kitiems jis kartais atrodė naivus ir patiklus, tačiau juk tikrasis gerumas tik toks tegali būti. Daryti gera, atleisti bei pagelbėti visiems be išimties, tikint, kad meilė savaime daro stebuklus žmonių širdyse […]. Kiek dėkingų sielų šiandien švenčia prie Viešpaties puotos stalo drauge su vyskupu Juozu!

Šiandien, - sakė kardinolas laidotuvių Mišių homilijos pabaigoje, - kviečiu visus prisidėti prie danguje surengtos šventės ir dėkoti Dievui už mūsų gerąjį vyskupą Juozą; dėkoti už visa ką jis gero padarė kiekvienam mūsų ir visai Bažnyčiai bei tėvynei; dėkoti už jo gražų kunigiško gyvenimo pavyzdį. Prašykime jo pagalbos, kad išmelstume Bažnyčiai daugiau šventų kunigų, per kuriuos Viešpats apreikštų meilę ir gailestingumą savo pavargusiems ir apsilpusiems vaikams.

A.a. vyskupas Juozas Tunaitis pageidavo būti palaidotas Vilniaus Šventojo Kryžiaus atradimo (Kalvarijų) bažnyčios šventoriuje – ten kur, prie Kryžiaus kelią užbaigiančių koplyčių ilsisi kelios dešimtys Vilniaus arkivyskupijos kunigų. (Vatikano radijas)