Ginčas tarp dviejų ganytojų, kataliko ir ortodokso, Graikijoje

Tęsiasi nemalonaus konflikto epizodas tarp dviejų ganytojų Graikijoje: katalikų arkivyskupo Nikolaos Foskolos ir graikų ortodoksų metropolito Serafimo iš Pirėjaus. Pastarasis padavė katalikų arkivyskupą į teismą už tai, kad šio jurisdikcijoje veikia katalikiška mokykla, o tai esą pažeidžia Graikijos konstituciją, kurioje ortodoksijai suteiktas išskirtinis statusas ir prozelitizmas, suprantamas kaip atvertimas į religiją neteisėtais ir nesąžiningais būdais, yra draudžiamas.

Katalikų vyskupų konferencijos Graikijoje atstovas spaudai replikavo, kad, krikščioniškai, tokie ortodoksų metropolito pareiškimai eina prieš Evangeliją, o juridiškai – prieš toje pat Graikijos konstitucijoje įrašytą religijos laisvės principą.

Kita vertus, metropolito Serafimo priešiškumas katalikams, taip pat kitoms krikščionių konfesijoms, neaplenkiant ir kitų religijų, yra gerai žinomas. Bėgant metams jis yra paskelbęs ne vieną drastišką pareiškimą – vieną iš paskutinių šių metų kovo 4 dieną, per pirmąjį ortodoksų Gavėnios sekmadienį, kuris ortodoksams turi ir stiprią istorinę vertę. Tai taip vadinamasis ortodoksijos triumfo sekmadienis, įsteigtas 843 metais, kuriuo paminima pergalė prieš ikonoklasmą – prieš ikonų draudimą, kuris buvo pavadintas eretišku.

Šia proga metropolitas Serafimas paskelbė visą eilę anatemų – atskyrimų dėl klaidatikystės – „archi-eretiko“ popiežiaus Benedikto XVI atžvilgiu, visiems su juo esantiems bendrystėje, taip pat žydams, musulmonams ir visiems, kurie skelbia ar pamokslauja tarpkrikščionišką ekumenizmą ar tarpreliginį dialogą.

Į tai sureagavo Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus I, kuris tarp visų ortodoksų ganytojų turi „pirmojo iš pirmų“ garbės titulą. Adresuodamas savo laišką Atėnų metropolitui Jeronimui, taip pat Graikijos vyskupų ortodoksų sinodo pirmininkui, patriarchas Baltramiejus pažymėjo, kad anti-ekumeniški balsai Graikijos ortodoksų Bažnyčioje nėra naujovė, tačiau buvo riboti. Bet šiuo jie pasiekė tikrai nepriimtiną lygį, yra „nepateisinami ir pavojingi“ pačiai ortodoksų etikai ir vienybei.

Šiame Baltramiejaus laiške užsimenama ne tik apie konkrečius metropolito Serafimo veiksmus, bet apie platesnę nuostatą, kuri motyvavo anatemas skelbusį ortodoksų vyskupą ir kuri turi daugiau šalininkų.

Pastariesiems krikščioniška doktrina ir praktika gyvuoja tik ortodoksijos viduje, o visi kiti krikščionys yra eretikai. Praktiškai joks dialogas, nors ir laipsniškas, yra neįmanomas. Šios srovės atstovai - tarp kurių yra vyskupų, vienuolių, teologų, pasauliečių tikinčiųjų - iki šiol apgaili, kad 1965 metais, popiežiaus Pauliaus VI ir tuometinio Konstantinopolio patriarcho Athenagoro I iniciatyva buvo atšauktos senovinės, nuo 1054 metų skilimo tarp katalikų ir ortodoksų Bažnyčios galiojusios abipusės anatemos. Jie taip pat kritikuoja mišrios katalikų ir ortodoksų teologinės komisijos darbą ir net patį jos egzistavimą, dalyvavimą bendroje maldoje, kitas dialogo formas.

Tarp tokios nuostatos palaikytojų populiaru ekumenizmą vadinti „pan-erezija“ arba „erezijų erezija“: iki šiol kiekviena erezija bandė savimi pakeisti tikrąją (ortodoksų) Bažnyčią, o dabar, esą, pakeitė taktiką - po ekumenizmo priedanga, visos įmanomos erezijos susirinko kartu ir pasivadino Bažnyčia.

Žinoma, tai anaiptol nėra visų ortodoksų dominuojančios pažiūros. Nors Bažnyčios nuoširdžiai gina savo doktrinas ir diskutuoja su kitomis, tačiau iš to nėra išvedama, kad kiti diskutantai yra nekrikščionys. Ir istoriškai kai kurie ortodoksai įsiliejo į ekumeninį judėjimą jau XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje, ekumeninio judėjimo pradžioje. Šiandien dešimtys ortodoksų Bažnyčių priklauso ekumeninėms organizacijoms, tokioms kaip Pasaulinė Bažnyčių taryba, ir daugybė ortodoksų lyderių tvirtai remia krikščionių vienybės idealą. (Vatikano radijas)