Paul Bhatti. Pakistane pokyčiai turi kilti iš vidaus

Prancūzijos misionierių žinių agentūra „EDA“ paskelbė išsamų pokalbį su Paul Bhatti, Pakistano premjero patarėju nacionalinės harmonijos klausimais, 2011 metais musulmono ekstremisto nušauto Shahbazo Bhatti, ėjusiu religinių mažumų ministro pareigas, broliu.

Atvykęs iš Italijos Paul Bhatti, chirurgas, žadėjo tik dalyvauti brolio laidotuvėse. Tačiau Pakistano prezidento prašymu pasiliko, kad tęstų brolio darbą – kovą už religinių mažumų teises ir lygybę.

Paul Bhatti priminė Pakistano nepriklausomybės architekto Ali Jinnah idėjas – pastarasis kovojo už Pakistano valstybės įkūrimą būtent todėl, kad norėjo visuomenės, kurioje mažumos nebūtų diskriminuojamos. Jis rėmė pasaulietiškos ir demokratinės valstybės modelį. Deja, Jinnah mirė 1948 metais, kitais metais po nepriklausomo Pakistano įkūrimo.

Tada situacija apsigręžė – interesų grupės greitai perėmė valdžią ir Pakistanas tapo „islamo respublika“, o religija buvo paversta vienijimo instrumentu, nevengiant remti ir ekstremistų grupes.

Tą pačią kryptį metams bėgant palaikė keletas kitų faktorių – išmirė britų kolonizacijos metu suformuota nuosaiki elito karta, ją pakeitė gerokai radikalesnė. Radikalėjimą pastūmėjo konfliktai – su Indija, Sovietų Sąjungos intervencija į Afganistaną ir net patys Vakarai, kurie tuo metu radikalus apmokė, apginklavo ir rėmė dėl savo interesų. Radikalėjimo išvirkštinė pusė yra netolerancija religinėms mažumoms. Prie viso to reikia pridėti nuolatinį ekonomikos smukimą, augantį skurdo ir nusikaltimų lygį. Ir, turbūt kaip visur pasaulyje, tokioje situacijoje aukomis pirmiausia tampa silpniausi. O Pakistane silpniausi ir pažeidžiamiausi yra asmenys, priklausantys religinėms mažumoms, tarp jų ir krikščionys.

Sprendimo raktas, įsitikinęs Paul Bhatti, yra ugdymas ir išsilavinimas, be kurio krikščionys tiesiog neturi galimybių išsiveržti iš žemiausiojo socialinio sluoksnio. Dažnai scenarijus būna toks: krikščionys dirba turtingiems šeimininkams musulmonams. Jei šie yra teisingi, tai didelė sėkmė. Tačiau labai dažnai krikščionys namiškiai gyvena beveik vergovės sąlygomis, yra praktiškai beteisiai, būdami neraštingi negali apsiginti. Norėdami geresnio likimo savo vaikams, tėvai iš šeimininkų nepalankiomis sąlygomis pasiskolina pinigų ir negalėdami jų atiduoti tampa pririšti visam gyvenimui, kai kur net iš kartos į kartą. Jei jų dukra graži, neretai suviliojama - geruoju ar spaudimu – šeimininko, gimdo vaikus ir tampa šeimininko trečia ar ketvirta žmona, su sąlyga, kad taps taip pat musulmone.

Tai gana paradoksalu, žinant, kad katalikiškos mokyklos Pakistane yra vienos iš geriausių, daug pakistaniečių musulmonų būtent jose siekia išmokslinti savo atžalas. Būtų galima tose mokyklose įsteigti 10 ar 20 procentų mokinių kvotą krikščionims, žinant, kad jie labai neturtingi, pasiūlyti ir bendrabutį. Deja, jei visi sutinka, kad tai būtų geros idėjos, nėra stiprios valios tai pradėti įgyvendinti. Nors būtent tai yra kelias padėtį šalyje keisti iš vidaus - vienintelis būdas iš tirko keisti.

Kalbant apie tarptautinės bendruomenės pagalbą, jos reikia, tačiau, pasak Paul Bhatti, kitokios nei dabar. Kai tarptautinės organizacijos, nevyriausybinės organizacijos, valstybių diplomatai išreiškia savo poziciją tik vieno asmens teisių atžvilgiu atžvilgiu, tai nelabai padeda. Priešingai, dabartinėse aplinkybėse dar labiau nuteikia daugumą prieš mažumas. Efektyvesnis kelias būtų, kad tie, kurie nori iš tikro padėti religinėms mažumoms, krikščionims, atvyktų į Pakistaną ir susipažintų su konkrečiais žmonėmis, kurie jau dirba šį darbą. Vien retoriniu spaudimu iš išorės mažai ką galima paveikti šiandieniniame Pakistane. Reikia labai konkrečios pagalbos – nuvažiuoti į konkrečią vietą, suteikti teisinę pagalbą, rasti saugią vietą, nupirkti maisto atsidūrusiems nelaimėje. Galiausiai, paklaustas ar nebijo mirti prievartine mirtimi, Paul Bhatti atsakė: „tai yra galimybė, viskas įmanoma“. (Vatikano radijas)