Milane prasidėjo Pasaulinis šeimų susitikimas

Trečiadienio Milane prasidėjusiu tarptautiniu teologiniu ir sielovadiniu kongresu oficialiai prasidėjo Pasaulinis šeimų susitikimas, truksiantis iki ateinančio sekmadienio, birželio 3 d. Dauguma šeimų atstovų į Milaną atvyks penktadienį. Tą dieną Milane laukiamas ir popiežius Benediktas XVI, kuris vadovaus dviems pagrindimas baigiamiesiems susitikimams – maldos vigilijai šeštadienio vakarą ir uždarymo Mišioms sekmadienio rytą.

Trečiadienio rytą prasidėjusio teologinio ir sielovadinio kongreso tema tokia pati kaip ir viso Pasaulinio šeimų susitikimo: „Šeima: darbas ir šventė“. Jame aptariama ir šeimų sielovados problematika, ir dabartinio Bažnyčios mokymo apie šeimą aktualiausi aspektai, ir jo istorinė raida.

Šeimos tematika, anksčiau net ir neturėdama specifinio atskiro statuso, visada buvo svarbi Bažnyčios mokymo, ypač katalikiškosios moralinės doktrinos dalis. Vėliau, kai Bažnyčios mokyme kaip atskira šaka susiformavo Bažnyčios socialinis mokymas, jame šeimai irgi buvo skiriama daug dėmesio. Dar vėliau įsibėgėjant sekuliarizacijos procesui Bažnyčiai, net ir nenoromis, teko užimti aiškią poziciją tokių reiškinių akivaizdoje kaip abortai, eutanazija, dirbtinis apvaisinimas ar bandymai legalizuoti eugeniką. Greta socialinių ir moralinių implikacijų, Vatikano II Susirinkimas, akcentuodamas katalikų pasauliečių veikimo svarbą, iškėlė ir šeimos kaip elementarios tikinčiųjų bendruomenės vaidmenį. Pasak Susirinkimo, šeima būdama svarbiausia visuomenės audinio ląstelė, tuo pačiu yra ir ta elementari bendruomenė, kuri perduoda tikėjimą, kurioje žmogus tampa bažnytinės bendruomenės nariu. Susirinkimo žodžiais tariant, šeima yra „namų Bažnyčia“.

Dabartinio dėmesio šeimai pradžia ko gero galima laikyti popiežiaus Leono XIII encikliką „Rerum novarum“, kurioje analizuodamas devynioliktojo amžiaus pabaigoje pasaulyje vykusias socialines ir ekonomines permainas, Popiežius šeimą įvardino kaip subjektą, kaip svarbų visuomeninio gyvenimo veikėją.

Dvidešimtojo amžiaus viduryje daugelyje šalių buvo įteisintos skyrybos, pradėjo kur kas sparčiau plisti kontracepcija, daugelyje šalių abortai buvo prilyginti gydymui. Į šiuos iššūkius reagavo ir Bažnyčios mokymas. Dar prieš vadinamąją seksualinę revoliuciją, jau 1930 m. paskelbtoje enciklikoje „Casti connubi“ popiežius Pijus XI aiškino, kad tvirta vyro ir moters santuoka ne tik sutampa su Dievo valia, bet taip pat geriausiai laiduoja darnią kartų kaitą, jaunosios kartos įvesdinimą į savarankišką atsakingą gyvenimą. Vėliau, pačiame Vakarų Europą apėmusios kultūrinės revoliucijos įkarštyje popiežius Paulius VI paskelbė encikliką „Humanae vitae“, kuria paaiškino, kodėl vardan sielų išganymo, o taip pat ir vardan pasaulio gerovės, Bažnyčia negali pritarti kontracepcijai.

Jau palaimintojo Jono Pauliaus II laikais buvo sušauktas Vyskupų Sinodo susirinkimas, skirtas šeimos problematikai ir kaip jo baigiamasis dokumentas, o tuo pačiu kaip Bažnyčios mokymo apie šeimą sintezė, 1981 m. buvo paskelbtas apaštališkasis paraginimas „Familiaris consortio“. 1995 m. Jonas Paulius II paskelbė encikliką „Evangelium Vitae“, kurioje, atsižvelgiant į naujausius žmonijos gyvenimo vingius, buvo kiek papildytas mokymas žmogaus gyvybės apsaugos ir bioetikos klausimais. Palaimintasis Jonas Paulius II gana drastiškai sugretino gyvybės civilizaciją ir mirties civilizaciją. Gyvybės civilizacijai šiais laikais didžiausią grėsmę kelią redukcionistinis požiūris į žmogų ir iškreipta meilės samprata. Taip pat ir popiežius Benediktas XVI, nors nėra paskelbęs atskirų specifinių šeimai skirtų dokumentų, tačiau ir jis savajame mokyme šeimos krizę suvokia kaip mūsų civilizacijos krizės dalį. (Vatikano radijas)