Peter Harrison. Ar mokslas tikėjimą į Dievą daro pasenusiu?
Dominavimas tarp mokslininkų tų, kurie skelbia ateizmo evangeliją gali leisti manyti,
jog mokslas kažkaip padarė religinį tikėjimą neprotingu. Verta tokią nuomonę ištirti
iš arčiau ne tik todėl, kad tikėjimo klausimai tradiciškai buvo filosofijos, o ne
gamtamokslių sritis, bet ir todėl, kad ji, rodos, kertasi su istorija, Australijos
nacionalinio transliuotojo ABC interneto portale paskelbtame straipsnyje rašo profesorius
Peter Harrison, žinomas mokslo istorikas.
Pasak jo, žvelgiant iš istoriko perspektyvos
galima pasakyti, kad mokslo ir ateizmo sąjunga yra kažkas, kas labai nustebintų modernaus
mokslo steigėjus. Yra seniai žinoma, kad 17 amžiaus mokslo revoliucijos raktinės figūros
buvo nuoširdžiai religingos.
Kopernikas buvo Fromborko katedros Lenkijoje kanauninkas.
Kepleris, kitas astronomas, manė, kad jo planetų judėjimo dėsniai atspindi dievišką
visatos matematinį planą. Boilis, vadinamas šiuolaikinės chemijos tėvu, buvo tikras
krikščioniško pamaldumo pavyzdys, manęs, kad mokslo pasiekimai sutvirtins krikščionybės
tiesą. Niutonas, kaip rodo jo nepublikuoti rankraščiai, rašė daug daugiau teologiniais
klausimais, nei moksliniais, už kuriuos jis teisingai menamas. Šiems mokslo šviesuliams
mokslas nebuvo kliūtis tikėjimui į Dievą.
Žinoma, būtų galima išvardinti religijai
priešiškų mokslo garsenybių. Tačiau itin reikšminga tokių ankstyvųjų mokslininkų kaip
Keplerio ir Niutono pozicijose yra tai, kad jų mokslas rėmėsi pamatine religine prielaida
apie pasaulio matematinį pažinumą ir dėsningumą.
Kitaip tariant, religinis
įsitikinimas buvo jų mokslinių ieškojimų integrali dalis, suteikęs gyvybinį metafizinį
pagrindimą moderniam mokslui. Šiuolaikinio mokslo pionierių teologinių įsitikinimų
atgarsiai išliko bendrame įsitikinime, kad egzistuoja gamtos dėsniai, kurie gali būti
atskleisti mokslo.
Kaip gerai suvokė Kepleris ir Niutonas, matematinis gamtos
pažinumas nėra tai, ką mokslas paaiškina, bet tai, kas patį mokslinį paaiškinimą daro
įmanomu.
Tiesa, kad šie autoriai gyveno prieš Darviną ir kad pastarojo natūralios
atrankos teorija kelią sunkumų kai kuriems tradiciniams krikščioniškiems įsitikinimams.
Tačiau taip pat tiesa, kad šie sunkumai nėra neįveikiami, kaip rodo ir religinis pritarimas
Darvinui. Iš kitos pusės, pats didysis mokslininkas dvidešimt metų po savo teorijos
paskelbimo laiške rašė, jog „absurdiška abejoti, kad žmogus gali būti karštas deistas
ir evoliucionistas“. Darvinas palaipsniui tikėjimą prarado ne dėl savo teorijos, o
dėl blogio problemos prieštaravimo tradiciniam religingumui. Tačiau tai turi mažai
ką bendro su mokslo pažanga, ko kai kurie dogmatiški Darvino mokiniai, rodos, nesuvokė.
Dažnai išgirstame, kad evoliucijos teorija ir, bendriau, mokslas geriau atsako
į klausimus, kurie seniau priklausė religijos sričiai. Pavyzdžiui, Kūrėjo darbą liudijusi
gyvų būtybių įvairovė pasirodė esanti natūralios atrankos pasekmė.
Tačiau
būtų per daug dėl šio epizodo nuspręsti, jog mokslas ir religija rungiasi dėl tos
pačios atsakymų teritorijos. Tai būtų dviejų aiškinimo rūšių supainiojimas.
Štai,
paklauskite kodėl skaitote šį straipsnį. Galite atsakyti kalbėdami apie smegenis ir
neuronus, apie atomus ir molekules. Bet taip pat galite papasakoti apie asmeninius
interesus, rūpestį ieškoti tiesos svarbiu klausimu. Pirmasis paaiškinimas yra mokslinis.
Bet jei jis eliminuoja antrąjį paaiškinimą, tai kam skaityt toliau? Kam vargintis
galvojant apie svarbius klausimus, jei viskas tik fizika?
Šių dviejų paaiškinimų,
atsakymų tipų skyrimas įvardintas Sokrato, 399 metais prieš Kristų tapusiu filosofijos
kankiniu. Laukdamas mirties jis paklausė draugų – „kodėl aš čia“? Vienas atsakymas
lietė jo kaulus, kūną. Antras, jo tiesos ieškojimą, dievišką misiją, gyvenimo tikslą,
klausimus apie grožį ir gėrį. Nors šie atsakymai suderinami, tačiau antrasis Sokratui
buvo daug tenkinantis, dėl jo jis buvo pasiruošęs paaukot gyvybę.
Daug kitų
nuo Sokrato laikų pasirinko tokius pat prioritetus. Ir nors nėra abejonių, kad mokslas
pateikia galingus paaiškinimus savo sferoje, per anksti tvirtinti, jog vieninteliai
verti klausimai yra tie, į kuriuos gali atsakyti mokslas. Daugybė filosofų, nepaisant
skirtingumo, tvirtino, jog svarbiausi žmogui klausimai reikalauja kažkokios transcendentinės
tikrovės. Kaip sakė vienas garsiausių 20 amžiaus filosofų, Liudvikas Vitgenšteinas:
„net jei visi įmanomi moksliniai klausimai būtų atsakyti, jaučiame, kad gyvenimo problemos
išliktų apeitos“. Kol tokios problemos, tokie klausimai – į kuriuos Dievas pateikia
vieną iš įmanomų atsakymų - egzistuoja, tol neaišku kaip mokslas galėtų padaryti tikėjimą
į Dievą pasenusiu. (Vatikano radijas)