2012-05-29 17:56:35

Peter Harrison. Ar mokslas tikėjimą į Dievą daro pasenusiu?


Dominavimas tarp mokslininkų tų, kurie skelbia ateizmo evangeliją gali leisti manyti, jog mokslas kažkaip padarė religinį tikėjimą neprotingu. Verta tokią nuomonę ištirti iš arčiau ne tik todėl, kad tikėjimo klausimai tradiciškai buvo filosofijos, o ne gamtamokslių sritis, bet ir todėl, kad ji, rodos, kertasi su istorija, Australijos nacionalinio transliuotojo ABC interneto portale paskelbtame straipsnyje rašo profesorius Peter Harrison, žinomas mokslo istorikas.

Pasak jo, žvelgiant iš istoriko perspektyvos galima pasakyti, kad mokslo ir ateizmo sąjunga yra kažkas, kas labai nustebintų modernaus mokslo steigėjus. Yra seniai žinoma, kad 17 amžiaus mokslo revoliucijos raktinės figūros buvo nuoširdžiai religingos.

Kopernikas buvo Fromborko katedros Lenkijoje kanauninkas. Kepleris, kitas astronomas, manė, kad jo planetų judėjimo dėsniai atspindi dievišką visatos matematinį planą. Boilis, vadinamas šiuolaikinės chemijos tėvu, buvo tikras krikščioniško pamaldumo pavyzdys, manęs, kad mokslo pasiekimai sutvirtins krikščionybės tiesą. Niutonas, kaip rodo jo nepublikuoti rankraščiai, rašė daug daugiau teologiniais klausimais, nei moksliniais, už kuriuos jis teisingai menamas. Šiems mokslo šviesuliams mokslas nebuvo kliūtis tikėjimui į Dievą.

Žinoma, būtų galima išvardinti religijai priešiškų mokslo garsenybių. Tačiau itin reikšminga tokių ankstyvųjų mokslininkų kaip Keplerio ir Niutono pozicijose yra tai, kad jų mokslas rėmėsi pamatine religine prielaida apie pasaulio matematinį pažinumą ir dėsningumą.

Kitaip tariant, religinis įsitikinimas buvo jų mokslinių ieškojimų integrali dalis, suteikęs gyvybinį metafizinį pagrindimą moderniam mokslui. Šiuolaikinio mokslo pionierių teologinių įsitikinimų atgarsiai išliko bendrame įsitikinime, kad egzistuoja gamtos dėsniai, kurie gali būti atskleisti mokslo.

Kaip gerai suvokė Kepleris ir Niutonas, matematinis gamtos pažinumas nėra tai, ką mokslas paaiškina, bet tai, kas patį mokslinį paaiškinimą daro įmanomu.

Tiesa, kad šie autoriai gyveno prieš Darviną ir kad pastarojo natūralios atrankos teorija kelią sunkumų kai kuriems tradiciniams krikščioniškiems įsitikinimams. Tačiau taip pat tiesa, kad šie sunkumai nėra neįveikiami, kaip rodo ir religinis pritarimas Darvinui. Iš kitos pusės, pats didysis mokslininkas dvidešimt metų po savo teorijos paskelbimo laiške rašė, jog „absurdiška abejoti, kad žmogus gali būti karštas deistas ir evoliucionistas“. Darvinas palaipsniui tikėjimą prarado ne dėl savo teorijos, o dėl blogio problemos prieštaravimo tradiciniam religingumui. Tačiau tai turi mažai ką bendro su mokslo pažanga, ko kai kurie dogmatiški Darvino mokiniai, rodos, nesuvokė.

Dažnai išgirstame, kad evoliucijos teorija ir, bendriau, mokslas geriau atsako į klausimus, kurie seniau priklausė religijos sričiai. Pavyzdžiui, Kūrėjo darbą liudijusi gyvų būtybių įvairovė pasirodė esanti natūralios atrankos pasekmė.

Tačiau būtų per daug dėl šio epizodo nuspręsti, jog mokslas ir religija rungiasi dėl tos pačios atsakymų teritorijos. Tai būtų dviejų aiškinimo rūšių supainiojimas.

Štai, paklauskite kodėl skaitote šį straipsnį. Galite atsakyti kalbėdami apie smegenis ir neuronus, apie atomus ir molekules. Bet taip pat galite papasakoti apie asmeninius interesus, rūpestį ieškoti tiesos svarbiu klausimu. Pirmasis paaiškinimas yra mokslinis. Bet jei jis eliminuoja antrąjį paaiškinimą, tai kam skaityt toliau? Kam vargintis galvojant apie svarbius klausimus, jei viskas tik fizika?

Šių dviejų paaiškinimų, atsakymų tipų skyrimas įvardintas Sokrato, 399 metais prieš Kristų tapusiu filosofijos kankiniu. Laukdamas mirties jis paklausė draugų – „kodėl aš čia“? Vienas atsakymas lietė jo kaulus, kūną. Antras, jo tiesos ieškojimą, dievišką misiją, gyvenimo tikslą, klausimus apie grožį ir gėrį. Nors šie atsakymai suderinami, tačiau antrasis Sokratui buvo daug tenkinantis, dėl jo jis buvo pasiruošęs paaukot gyvybę.

Daug kitų nuo Sokrato laikų pasirinko tokius pat prioritetus. Ir nors nėra abejonių, kad mokslas pateikia galingus paaiškinimus savo sferoje, per anksti tvirtinti, jog vieninteliai verti klausimai yra tie, į kuriuos gali atsakyti mokslas. Daugybė filosofų, nepaisant skirtingumo, tvirtino, jog svarbiausi žmogui klausimai reikalauja kažkokios transcendentinės tikrovės. Kaip sakė vienas garsiausių 20 amžiaus filosofų, Liudvikas Vitgenšteinas: „net jei visi įmanomi moksliniai klausimai būtų atsakyti, jaučiame, kad gyvenimo problemos išliktų apeitos“. Kol tokios problemos, tokie klausimai – į kuriuos Dievas pateikia vieną iš įmanomų atsakymų - egzistuoja, tol neaišku kaip mokslas galėtų padaryti tikėjimą į Dievą pasenusiu. (Vatikano radijas)








All the contents on this site are copyrighted ©.