Gegužės 26 d. Panevėžio Krikščioniškų bažnyčių bendruomenės susirinko į vakarines
ekumenines Sekminių pamaldas gėlėmis ir berželių šakomis išpuoštoje Liuteronų ir Reformatų
bažnyčioje.
Pamaldoms vadovavo Panevėžio evangelikų reformatų parapijos administratorius
kun. Raimondas Stankevičius, jas kartu vedė Panevėžio krikščioniškų bendruomenių atstovai:
Panevėžio Šv. Apašt. Petro ir Povilo parapijos vikaras kun. Jonas Morkvėnas, Krikščionių
Bažnyčios Panevėžio Vynuogynas pastorius Žilvinas Škulevičius, Panevėžio Bažnyčios
Tikėjimo Žodis vyresnysis Marius Jukna, Panevėžio Jungtinės Metodistų Bažnyčios pirmininkė
Regina Juškienė, Lietuvos veiklių žmonių bendrijos Panevėžio skyriaus sekretorius
Gintaras Jankauskas.
Daugeliu giesmių Viešpatį šlovino Reformatų choras, Bažnyčios
Panevėžio Vynuogynas giedotojai, Bažnyčios Tikėjimo Žodis šlovintojai, Veiklių žmonių
bendrijos atstovas, pritariant įvairiems instrumentams – vargonams, vargonėliams,
smuikui, gitarai.
Bažnyčios šeimininkas kun. Raimondas Stankevičius pasveikino
tikinčiuosius, tardamas, jog gera matyti taip daug nepažįstamų veidų, bet visi esame
viena.
Pamaldos prasidėjo giesmėmis. Susirinkusieji giedojo kartu, nes gavo
lapelius su pamaldų tvarka ir giesmių žodžiais, taip pat galėjo tekstus matyti ir
ekrane. Apie vieną iš pirmųjų giesmių „Esam dvasioje viena“ pamaldų vadovas sakė,
jog ji nuo pernai tapo ekumeninių bažnyčių Panevėžyje himnu. Dabartinio susirinkimo
tema taip pat pasirinktas šios giesmės pavadinimas.
Kun. Jonas Morkvėnas pravedė atgailos maldą, kuria buvo pripažįstamas mūsų susikaldymo
ir nusigręžimo nuo Dievo blogis ir meldžiama, kad Šv. Dvasia užtvindytų Dievo gailestingumu
ir malone.
Bažnyčios Tikėjimo Žodis vyresnysis Marius Jukna perteikė Dievo
malonės žodį, kuris skelbia: „Ne galybe, ne jėga, bet mano Dvasia“ (Zch 4,6) ir „Ištikimas
yra Dievas, kuris jus pašaukė į savo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus bendrystę“
(1 Kor 1,9).
Vėliau visi meldėsi Tikėjimo išpažinimo malda.
Veiklių
žmonių bendrijos Panevėžio skyriaus viceprezidentas Anatolijus paliudijo apie Kristaus
veikimą jo gyvenime. Jis papasakojo apie Veiklių žmonių bendriją, kurios įkūrėjas
– armėnas Demosas Šakarijanas. Daugiau kaip prieš 50 metų besimelsdamas Demosas Šakarijanas
matė viziją, kurioje kaip kamera buvo pritrauktas Žemės rutulys ir jame - visų tautų
bei rasių be džiaugsmo ir apmirę žmonės. Antroje regėjimo dalyje jis išvydo vyrus
pakeltomis į dangų rankomis ir džiaugsmingais veidais. Iš čia kilo pagrindinė bendrijos
idėja: apjungti įvairių denominacijų vyrus (moterys taip pat priimamos). Tai ne bažnyčia,
kiekvienas yra kviečiamas dalyvauti ir melstis bažnyčiose, kurioms priklauso, arba
tampa jų nariais, o bendrijoje tarnaujama liudijant apie tai, ką Dievas nuveikė jų
gyvenimuose. Anatolijus pasidalino savo gyvenimo istorija, kurioje nuo jaunystės viskas
ėjo vis blogyn – azartiniai žaidimai, priklausomybė alkoholiui, neištikimybė, nusikalstama
veikla, vagystės, iškeltas baudžiamasis straipsnis 15 metų kalėjimo arba sušaudymas.
Visa vedė į pražūtį. „Nors turėjau daug pinigų, tačiau viduje buvo tuščia ir nesijaučiau
laimingas žmogus. Viduje giliai aš žinojau, kad yra ir kažkas kita.“- sakė jis. Paskui
jo gyvenime prasidėjo ženklai, kalbantys apie Dievo tikrovę – sapnas, televizijos
laida, kaimyno pasakojimas ir apsilankymas pamaldose, kur Anatolijus sakosi atgimęs
iš aukšto, bet tada dar to nesupratęs. Paskui sekė vidinė konfrontacija. Situacija
aštrėjo: skyrybos, kriminalinė istorija - jis liko be nieko, visi nusigręžė. Tada
atsisėdo ir apsiverkė, šaukdamasis Dievo. „Bet žinote, ką aš jums pasakysiu dabar?
Tai buvo pats nuostabiausias laikas, nes visa, kuo aš rėmiausi, nuo manęs buvo patraukta,
ir aš išgirdau labai švelnius žodžius: „Aš Esu tavo ramstis“. Ateidavo pas mane Šventoji
Dvasia ir mane guosdavo. Tai kažkas nepakartojamo, ir nuo to laiko prasidėjo ėjimas
žingsnis po žingsnio. Ne rožėmis kelias klotas. Tai buvo labai stipri kova tarp mirties
ir gyvenimo. Arti buvo mirties alsavimas, bet Dievas niekada nepaliko“- sakė liudytojas.
Anatolijus prašė Dievo, kad Jį gyvai patirtų. Patyrė fizinį išgydymą, pamatė kitus
galingus Dievo darbus. Tas situacijas, kuriose jis anksčiau skriausdavo žmones, dabar
pats patyrė dvigubai. Bet Dievas per tai suteikė nuoširdumą, atvirumą, jo užkietintą
širdį padarė mylinčia. „Dabar aš į tai žiūriu su džiaugsmu, o tuo metu buvo sunku,
kol atėjo šviesa. Galiu pasakoti daug nuostabių dalykų, tačiau pats nuostabiausias,
kuris nutiko mano gyvenime - kad sutikau Jėzų, kad priėmiau Jį į savo gyvenimą. Su
niekuo Jo negaliu palyginti, nes nėra to, su kuriuo galėčiau Jį palyginti. Nėra taip
lengva visa papasakoti, aš negaliu pasigirti praeitimi. Aš tik galiu Jėzumi pasigirti,
Jo darbais ir padėkoti Jėzui, kad galiu tai paliudyti prieš jus atvira širdimi“ -
sakė jis.
Panevėžio Jungtinės metodistų Bažnyčios pirmininkė Regina Juškienė
perskaitė skaitinį Ef 1, 3-14, kuriame sakoma, kad įtikėjusieji Jėzumi yra „paženklinti
Šventąja Dvasia, kuri yra mūsų paveldėjimo laidas“. Po to skaitovė užvedė giesmę
„Viešpats - mano tautos stiprybė“, visus patraukdama kartu šlovinti Viešpatį.
Veiklių
žmonių bendrijos atstovas Gintaras Jankauskas perteikė Evangelijos Jn 14, 23-27 ištrauką,
kurioje Jėzus sako, kad „Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs,
- jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“.
Krikščionių
Bažnyčios Panevėžio Vynuogynas pastorius Žilvinas Škulevičius homilijoje kalbėjo apie
tris skirtingus laikotarpius žmonijos gyvenime: pirmasis – Mozės laikais ir vėliau,
kai žmonės turėjo galimybes ateiti pas Dievą, bet daugiau žiūrėjo į žmogų – vedlį.
Jei jo nematydavo, pasimesdavo. Antrasis laikotarpis – kai žmonės galėjo matyti gimusį
Jėzų ir kai kurie pasirinko Jį sekti. Prieš žengdamas į dangų Jėzus pranešė, kad nepaliks
savo mokinių vienų, o atsiųs Šventąją Dvasią, kuri juos ves. Taigi, šiandien mes gyvename
Šv. Dvasios laikotarpį – neturime vedlio Mozės, neregime Jėzaus, bet yra Šventoji
Dvasia. Pamokslininkas pasidalino įžvalgomis, kaip mes patiriame Šventosios Dvasios
veikimą: tai Ji paragina žmogų melstis, uždega jo širdį, kartais Jos paliesti pravirkstame,
Ji ir nuramina širdį, protą; kai maldoje pavedame Jai įvairius reikalus, Ji juos tvarko;
išgydo iš vienų kitiems kurtumo, sujungia žmones bendrystei tarpusavyje ir su Dievu.
Kai Jonas Krikštytojas siuntė savo mokinius paklausti Jėzaus „Ar tu esi tas, kuris
turi ateiti, ar mums laukti kito?“, Jėzus neatsakė tiesiogiai į jų klausimą, bet pasakė,
kad reikia žiūrėti į darbus, kurie vyksta. Taip ir mes, nors Šv. Dvasios nematome,
bet jaučiame ir išgyvename Ją savo širdyse, matome Jos darbus.
Vėliau kartu
buvo giedama Tėve mūsų malda, ir kaip pastebėjo kun. Raimondas Stankevičius, išreikšdamas
turbūt ne vieno troškimą, „norėjosi dar kokius tris kartus pasimelsti šia giesme“.
Pamaldų
metu buvo renkamos aukos Lietuvos Biblijos Draugijai šiuolaikinės Biblijos leidimui.
Bažnyčios
Tikėjimo Žodis vyresnysis Marius Jukna visų vardu meldėsi padėkos malda.
Kun.
Jonas Morkvėnas palaimino dalyvavusius pamaldose Senojo Testamento kunigo Aaraono
žodžiais, kuriais Viešpats įsakė laiminti savo tautą.
Pamaldų vadovo pakviesti,
tikintieji savo asmeninius prašymus, lūkesčius suklaupę sudėjo į tylią asmeninę maldą.
Dar kartą sugiedotas ekumeninis himnas, išsakantis pasiryžimus:
„Mes
kartu norim dirbti ir padėt viens kitam,
Skelbti vertę, orumą Dievo duotą žmonėms.
Tik
iš mūsų meilės žmonės Kristų matys,
Tik iš mūsų meilės žmonės Jį matys.“
Su išeinančiais iš bažnyčios tikinčiaisiais pamaldų vedėjai atsisveikino spausdami
jiems rankas.
Šioje iškilmėje pasisėmę iš Šv. Dvasios meilės, ramybės, esame
siunčiami dalintis šiomis dovanomis savo kasdienėje aplinkoje. Dvasia, Viešpatie,
veski mus!