Popiežius Italijos vyskupams: Norėdami kalbėti apie Dievą, turime mes patys kalbėtis su Dievu

Šiomis dienomis Vatikane vyko Italijos vyskupų konferencijos susirinkimas, kurio pabaigoje su Italijos ganytojais susitiko popiežius Benediktas XVI. Italijos vyskupams sakytoje Popiežiaus kalboje daugiausia dėmesio skirta dabartinės visuomenės tikėjimo krizei, kuri tuo pačiu yra moralinio bei dvasinio pasimetimo priežastis.

Šiais laikais siaura mokslinė logika ir techninė kultūra labai dažnai peržengia savo specifinės kompetencijos ribas ir siekia primesti savuosius kriterijus visoms mintijimo sritims. Moralinių normų vietą užima įsitikimas, kad viskas, kas įmanoma, yra ir leistina. Tačiau ir šiame kontekste žmogui reikia dvasingumo ir transcendencijos. Ir net jei šis poreikis kartais pasireškia chaotiškomis formomis, jis aiškiai byloja apie žmogaus širdies nerimą, apie Dievo troškimą. Šiandien sekuliarizmas labiausiai veikia senos krikščioniškos tradicijos visuomenes; nyksta jų tradicinė kultūra, kuri dar neseniai buvo tvirtas pamatas, sugebėjęs suteikti prasmę visam žmogaus gyvenimui nuo gimimo iki mirties. Dvasinis ir moralinis paveldas, iš kurio yra išaugusios Vakarų kultūros šaknys, šiandien jau nesuvokiamas kaip vertybė. Yra iškilusi rimta grėsmė, kad derlinga žemė taps dykuma ir kad į ją beriama sėkla bus sumindžiota ir prarasta.

Tos pačios krizės simptomai akivaizdūs ir bažnytinėje bendruomenėje, - sakė Popiežius ir paminėjo sumažėjusį praktikuojančių tikinčiųjų skaičių, ypač einančiųjų išpažinties. Daugybė pakrikštytųjų prarado savo krikščionišką savivoką, neišmano nė pačių elementariausių tikėjimo tiesų arba mano galį patys be Bažnyčios puoselėti savąjį religingumą. Vieni netiki tuo, ką skelbia Bažnyčia, kiti Dievo Karalystę redukuoja iki tam tikrų didžiųjų vertybių, kurios nors ir turi bendra su Evangelija, tačiau prasilenkia su svarbiausiomis krikščionybės tiesomis. Nes juk Dievo karalystė, kaip mokė palaimintasis Jonas Paulius II, „tai ne laisvai sukuriama samprata, doktrina ar programa, bet pirmiausia Asmuo, turintis Jėzaus iš Nazareto veidą ir vardą, neregimojo Dievo atvaizdas“ (Redemptoris missio 18).

Deja, Dievas pašalintas iš daugelio žmonių akiračio. Net ir tais atvejais, kai jis visiškai neneigiamas, vis tiek jis uždarytas subjektyvumo sferoje, paverstas privačių įsitikinimų objektu, pašalintas iš viešumos. Kaip tik čia ir glūdi pagrindinė šiandien Europą slegiančios dvasinės ir moralinės krizės esmė.

Brangieji broliai, - kalbėjo Benediktas XVI Italijos vyskupams, - mūsų pirmutinė, tikroji ir vienintelė užduotis – visą gyvenimą atiduoti tam kas vertinga ir kas išlieka, tam kas patikima, būtina ir svarbiausia. Žmonės gyvena Dievo dėka – To, kurio nesąmoningai apgraibomis jie ieško, kuris vienintelis gyvenimui suteikia prasmę. Mes turime jį skelbti, turime jį parodyti žmonėms, turime padėti žmonėms jį sutikti. Taip pat visuomet turime atsiminti, kad norėdami kalbėti apie Dievą, pirmiausia mes turime kalbėtis su Dievu, turime būti Dievo žmonės. Dėl to, - sakė Šventasis Tėvas, - paskelbiau Tikėjimo metus, kurie prasidės spalio 11 d. Jų tikslas – atrasti ir iš naujo priimti brangiąją tikėjimo dovaną, susipažinti su tomis tiesomis, kurios palaiko mūsų gyvybę, padėti šiuolaikiniam, dažnai išsiblaškiusiam žmogui sutikti Jėzų Kristų, kuris kelias, tiesa ir gyvenimas. (Vatikano radijas)