Viešpaties žengimas į Dangų (Šeštinės)

Pasirodęs vienuolikai, Jėzus tarė: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas. Kurie įtikės, tuos lydės ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“. Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje. O jie iškeliavę visur skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant ir jų žodžius patvirtinant ženklais, kurie juos lydėjo (Mk 16,15-20).

Krikščionio kelias

Šeštinių šventė – tai tarsi savotiška takoskyra tikinčiųjų jausmuose. Iki tol mes klausėmės pasakojimų apie Jėzaus daromus stebuklus, drauge su Juo išgyvenome kančios ir mirties slėpinį, kurį neišsakomu džiaugsmu viršijo Prisikėlimo džiaugsmas. Įtikėjome, kad Viešpats visuomet bus su savo ištikimaisiais, ir kaip tik tuo momentu tenka tarsi savotiškai atsisveikinti su Juo…

Netgi neįmanoma nusakyti, kas tą akimirką vyravo ir apaštalų mintyse… Išsiskyrimo ilgesys ar nenugalimas troškimas tikėtis gražios ateities? Liūdesys ar džiaugsmas? Pasimetimas ar paguoda?

Vis tiktai reiktų pripažinti, kad pasimetimo jų širdyse tikrai buvo nemaža. Neveltui, kaip rašoma Apaštalų Darbų knygoje, galiausiai apaštalai susilaukė priekaišto iš aukštybių: Vyrai galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų?

Nuo to momento visų laikų tikintiesiems Šeštinių proga gresia pavojus gėdingai suklysti. Ne viena krikščionių karta ta proga, kaip ir apaštalai, stovėjo, žvelgdami į dangų, kai iš tiesų reikėjo atidžiai pažvelgti į žemę ir pasistengti ten atrasti ja praėjusio Viešpaties pėdsakus.

Pasitaiko, kad žmogus, nusivylęs Žeme ir jos gyventojais, mėgina pasinerti į kontempliaciją, kuri jį galėtų absoliučiai atskirti nuo istorinių įvykių ir jam nepatinkančios tikrovės. Yra taip pat ir tokių, kurie, nesugebėdami kantriai laukti Šventosios Dvasios atėjimo, tuojau pat pasineria į perdėtai aktyvią veiklą, galvodami, kad savo audringomis pastangomis įstengs pakeisti Dievo malonę.

Tiek viena, teik kita elgesio linija neatrodo teisinga…

Šeštinės – tai diena, kuomet mes esame raginami išvysti visą įvairovę, esame raginami pasirinkti, rūpinantis vengti tiek nuo pasaulio atitrūkusio pseudodvasingumo, tiek verslu atsiduodančio apaštalavimo, kuriame trūksta vidinės šviesos. Susiduriame su atsižadėjimu ir nekantrumu, kuomet trokštama kuo greičiau išvysti savo pastangų vaisius, prisitaikymu prie vyraujančių madų ir kraštutiniu fanatizmu, baime pažeisti kokį nors įsakymą ir visišku nesiskaitymu su priemonėmis.

Toks yra mūsų pasaulis, ir mes tame pasaulyje…

Ko gero, čia ir slypi grožis, kurį, kaip krikščionys, turime pajusti, svarstydami savo gyvenimą.

Niekas nėra nustatyta, mums nėra pateikta jokia konkreti programa, kurią reiktų įvykdyti. Dievas mums davė tikslą ir suteikė galimybę tai pasiekti, stiprindamas savo malone. Visa kita – tai kelias, kurio reikia ieškoti kiekvieną dieną, kartais nejaučiant tikrumo, susiduriant su nenumatytomis situacijomis, dviprasmybėmis, reikalaujančiomis vis iš naujo peržvelgti savo pozicijas.

Tam reikalingas realybės jausmas, drauge išlaikant gyvą viltį.

Krikščionis suvokia, kad jam duota neaprėpiama, jo jėgų neatitinkanti užduotis pasaulyje, kuriame blogis, rodos, nė keik nemažėja, tačiau drauge nepaliaujamai stengiantis į tą pasaulį įnešti visuomet pernelyg mažą lašelį gėrio.

Jis žino apie gresiančius pavojus, bet nepasiduoda pagundai slėptis, ieškant pigios paguodos.

Krikščionis supranta, kad niekur ir niekada nebus iki galo saugus, bet stengiasi džiaugsmingai išgyventi laikinumą, jausdamas Dievo veikimą savo širdyje. Jis žino, jog yra menkas, tačiau drauge turi galimybę pakilti, remdamasis iš aukštybių ateinančia jėga.

Viešpaties žengimas į dangų tarsi nuplėšia mūsų sąmonės šydą, parodydamas ir mūsų dvilypumą, ir drauge ragindamas, sekant apaštalų pavyzdžiu, eiti į pasaulį ir skelbti žodį, drauge žinant, kad Viešpats veikia drauge.

(Mons. Adolfas Grušas / Vatikano radijas)