Kanados vyskupai paskelbė laišką apie sąžinės ir religijos laisvę

Kanados vyskupų konferencija paskelbė viešą sielovadinį laišką, kuriuo kreipiasi ne tik į tikinčius, bet į visus „geros valios žmones“, siekdama atkreipti dėmesį į sąžinės ir religijos laisvės svarbą ir į grėsmes šiai laisvei. Kanados vyskupai primena įvairių institucijų atliktus nacionalinius ir pasaulinius tyrimus, kurie rodo, jog sąžinės ir religijos laisvės suvaržymus patiria labai didelė žmonijos dalis. Nors dažniausiai akys krypsta į kai kuriuos politinius režimus, labiau subtiliais ir rafinuotais būdais religijos laisvę siekiama varžyti ir tose šalyse, kurios turi ilgą demokratijos tradiciją.

Sąžinės ir religijos laisvės yra glaudžiai susijusios. Jei sąžinės sprendimai yra labai individualūs ir intymūs, tai religijos laisvė apima savo įsitikinimų laisvą ir viešą praktikavimą visuomenėje. Katalikiškoje sampratoje, primenama Kanados ganytojų laiške, sąžinės ir religijos laisvė priklauso pačiai žmogaus asmens šerdžiai, yra esminiai žmogaus, kaip Dievo atvaizdo, bruožai. Ne tik laisva valia, bet ir tiesos ieškantis ir ją suvokiantis protas yra asmens esminis požymis. Todėl sąžinės laisvė nėra nuo visko atsietas absoliutas. Priešingai, sąžinės laisvė, valios laisvė yra susieta su tiesos ieškojimu, su protu. Todėl gerbti sąžinės laisvę taip pat reiškia gerbti kiekvieno asmens tiesos ieškojimą.

Kadangi sąžinė ir tiesos ieškojimas yra pamatinės asmens orumo išraiškos, teisingos yra tos juridinės formuluotės, kurios tvirtina, jog valstybė „pripažįsta ir gerbia“, o ne „suteikia“ teisę į sąžinės ir religijos laisvę. Todėl ir katalikų Bažnyčia pasisako ir gina visų asmenų religijos ir tiesos ieškojimo laisvę, taip pat ir nekrikščionių ar netikinčių. Todėl eina toliau už politinio abipusiškumo principą: „jei jūs gerbsite mūsų laisvę, mes gerbsime jūsų“. Todėl pasisako prieš religinių įsitikinimų primetimą per jėgą. Religiniai įsitikinimai gali būti skelbiami ir siūlomi, tačiau negali būti primetami. Todėl gina teisę į sąžinės prieštaravimą.

Kanados vyskupams, nerimą kelia, kaip minėta, religijos laisvės varžymas didelėje pasaulio dalyje: tokie reiškiniai, kaip juridinis draudimas pasirinkti ar keisti įsitikinimus, nekalbant apie tiesioginę prievartą, yra nediskutuotini religijos laisvės pažeidimai. Tačiau įvairios situacijos verčia klausti ar religijos laisvė pilnai gerbiama ir pačioje Kanadoje. Čia susiduriama ne su tiesiogine prievarta, tačiau su teisiniu ir ideologiniu spaudimu: pavyzdžiui, abortų darymo klausimu.

Radikalaus laicizmo kultūra arba tai, ką popiežius Benediktas XVI vadina „reliatyvizmo diktatūra“, siekia riboti religijos laisvę. Pirmoji mano, kad bet kokios religijos apraiškos turi būti priskirtos individualiai sferai, negali turėti jokios viešos išraiškos ir jokio viešo poveikio. Tuo tarpu reliatyvizmo diktatūra pasireiškia tuo, kad bandoma visiems primesti, jog visas pažinimas ir prasmė yra reliatyvūs.

Šioje perspektyvoje, rašo kanadiečiai vyskupai, viena vertus demokratinės valstybės juridinė sistema turi ginti viešą ir laisvą religijos raišką, kita vertus, patys piliečiai turi reikalauti teisės dalyvauti viešuosiuose reikaluose kaip tikintys. Tai nereiškia, patikslina ganytojai, panaikinti religijos ir politikos, Bažnyčios ir valstybės skyrimo. Tačiau jei teisinga pripažinti religinės ir politinės sferos autonomiją, tai nereiškia, kaip norėtų radikalaus laicizmo atstovai, tikinčiųjų eliminavimo iš viešosios diskusijos ir sprendimų. Reikia ieškoti sveikų santykių ir sveikos pusiausvyros. Svarbu prisiminti popiežiaus Benedikto XVI pastabą Vokietijos parlamente, jog krikščionybė valstybei niekada neprimetė apreikštos teisės ar juridinės santvarkos. Priešingai, visada prigimtį ir protą pripažino teisės šaltiniais, ieškant su kitais visų bendrojo gėrio. (Vatikano radijas)