Baigėsi „Pagonių kiemas“ Barselonoje

Gegužės 17 d. Barselonos Nacionaliniame meno muziejuje, kur iš romaninės freskos rūsčiai žvelgia Kristus, susirinko pasauliečiai ir tikintys mokslininkai diskusijai apie meną kaip kultūros sielą ir kvietimą į transcendenciją. Barselonos naktys, skirtos grožiui ir dvasingumui, buvo kupinos staigmenų. Vienas iš kalbėtojų, estetikos dėstytojas Rafaelis Augullolis prisipažino nuo jaunystės buvęs antikrikščioniškų pažiūrų. Vėliau jis tapo ateistu bei agnostiku, tačiau nebuvo patenkintas. „Šiandien pastoviai ieškau ir draugystėje bei mene galiu įveikti vidinį susiskaldymą“, teigė jis. Popiežiškosios kultūros tarybos pirmininkas kard. Gianfranco Ravasi išreiškė panašią nuomonę. Pasak jo, slėpinys ir dvasinė įtampa susikerta grožyje bei religijoje ir padeda kovoti su paviršutiniškumu. Tai taip pat galioja ir šiuolaikiniam sakraliniam menui, kuriam tradicija yra ne sterilus pakartojimas, bet impulsas ieškoti vidinio pasaulio autentiškumo.

Kaip Šventosios Šeimos bazilikos bokštai krypsta į Barselonos dangų, taip menas ir grožis visus traukia Dievo link. Netgi pasauliečius, kurie į meną žvelgia kaip į paprastą žmogaus kūrybiškumo išraišką. Taip interviu katalikiškam dienraščiui Avvenire kalbėjo Barselonos arkivysk. Lluis Martinez Sistach. Penktadienį, gegužės 18 d. Gaudí suprojektuotoje Šventosios Šeimos bazilikoje, Katalonijos sostinės ganytojas uždarė dvejas dienas trukusį „Pagonių kiemą“, kurio renginių metu buvo dalijamasi mintimis apie meną, grožį ir transcendenciją.

Benediktas XVI šventindamas Šventosios Šeimos baziliką, pamoksle sakė, kad genialusis architektas atvėrė savo dvasią Dievui ir taip sugebėjo sukurti grožio, tikėjimo ir vilties erdvę. Patraukti šventovės grožio milijonai žmonių, tikinčių ir netikinčių, iš viso pasaulio atvyksta į Barseloną. Lankytojai iš bazilikos išeina perkeisti ir dvasioje praturtinti. Gaudí žinojo, kad jo kūrinys kviečia ir veda į tikėjimą, kad už šventovės akmenų iškalbingai bylojama apie begalybę. Galima sakyti, kad Katalonijos genijaus suprojektuota šventovė yra šventumo kartografija, didžiulis žemėlapis, kuriame pasaulis gali skaityti klausimus apie gyvenimą, apie pradžią ir pabaigą, apie dangų ir žemę, pasakojo Barselonos arkivyskupas.

Pasak jo, grožis apreiškia Dievą, nes gražus kūrinys kviečia į laisvę ir atitolina nuo egoizmo. Jau Viduramžių scholastikai kalbėjo apie tamprų ryšį tarp grožio, tiesos ir gėrio. O Dievas yra visų šių trijų suma. Kurdamas gražiąją baziliką, Gaudí sėmėsi įkvėpimo iš trijų šaltinių: gamtos, Šventojo Rašto ir liturgijos. Taip jis sujungė pasaulio tikrovę su išganymo istorija ir sugebėjo įveikti susiskaldymą tarp grožio, kūrinijos bei Dievo kaip grožio. Pastarojo labai reikia žmogui, kadangi iš Jo išauga taika ir viltis. Dostojevskis sakė, jog žmonija gali gyventi be mokslo ir be duonos, tačiau be grožio negalėtų tęsti gyvenimo, nes neturėtų, ką veikti pasaulyje. Vadinamasis „grožio kelias“ gali transformuotis ne tik į meninę bei estetinę, bet ir į tikėjimo bei teologinių paieškų kelionę.
„Pagonių kiemas“ Barselonoje suteikė galimybę tikėjimui susitikti su kultūra ir tikintiems su netikinčiaisiais, pasidžiaugė Barselonos ganytojas. (Vatikano radijas / Avvenire)