Gegužės 17 d. Barselonos Nacionaliniame meno muziejuje, kur iš romaninės freskos rūsčiai
žvelgia Kristus, susirinko pasauliečiai ir tikintys mokslininkai diskusijai apie meną
kaip kultūros sielą ir kvietimą į transcendenciją. Barselonos naktys, skirtos grožiui
ir dvasingumui, buvo kupinos staigmenų. Vienas iš kalbėtojų, estetikos dėstytojas
Rafaelis Augullolis prisipažino nuo jaunystės buvęs antikrikščioniškų pažiūrų. Vėliau
jis tapo ateistu bei agnostiku, tačiau nebuvo patenkintas. „Šiandien pastoviai ieškau
ir draugystėje bei mene galiu įveikti vidinį susiskaldymą“, teigė jis. Popiežiškosios
kultūros tarybos pirmininkas kard. Gianfranco Ravasi išreiškė panašią nuomonę. Pasak
jo, slėpinys ir dvasinė įtampa susikerta grožyje bei religijoje ir padeda kovoti su
paviršutiniškumu. Tai taip pat galioja ir šiuolaikiniam sakraliniam menui, kuriam
tradicija yra ne sterilus pakartojimas, bet impulsas ieškoti vidinio pasaulio autentiškumo.
Kaip
Šventosios Šeimos bazilikos bokštai krypsta į Barselonos dangų, taip menas ir grožis
visus traukia Dievo link. Netgi pasauliečius, kurie į meną žvelgia kaip į paprastą
žmogaus kūrybiškumo išraišką. Taip interviu katalikiškam dienraščiui Avvenire kalbėjo
Barselonos arkivysk. Lluis Martinez Sistach. Penktadienį, gegužės 18 d. Gaudí suprojektuotoje
Šventosios Šeimos bazilikoje, Katalonijos sostinės ganytojas uždarė dvejas dienas
trukusį „Pagonių kiemą“, kurio renginių metu buvo dalijamasi mintimis apie meną, grožį
ir transcendenciją.
Benediktas XVI šventindamas Šventosios Šeimos baziliką,
pamoksle sakė, kad genialusis architektas atvėrė savo dvasią Dievui ir taip sugebėjo
sukurti grožio, tikėjimo ir vilties erdvę. Patraukti šventovės grožio milijonai žmonių,
tikinčių ir netikinčių, iš viso pasaulio atvyksta į Barseloną. Lankytojai iš bazilikos
išeina perkeisti ir dvasioje praturtinti. Gaudí žinojo, kad jo kūrinys kviečia ir
veda į tikėjimą, kad už šventovės akmenų iškalbingai bylojama apie begalybę. Galima
sakyti, kad Katalonijos genijaus suprojektuota šventovė yra šventumo kartografija,
didžiulis žemėlapis, kuriame pasaulis gali skaityti klausimus apie gyvenimą, apie
pradžią ir pabaigą, apie dangų ir žemę, pasakojo Barselonos arkivyskupas.
Pasak
jo, grožis apreiškia Dievą, nes gražus kūrinys kviečia į laisvę ir atitolina nuo egoizmo.
Jau Viduramžių scholastikai kalbėjo apie tamprų ryšį tarp grožio, tiesos ir gėrio.
O Dievas yra visų šių trijų suma. Kurdamas gražiąją baziliką, Gaudí sėmėsi įkvėpimo
iš trijų šaltinių: gamtos, Šventojo Rašto ir liturgijos. Taip jis sujungė pasaulio
tikrovę su išganymo istorija ir sugebėjo įveikti susiskaldymą tarp grožio, kūrinijos
bei Dievo kaip grožio. Pastarojo labai reikia žmogui, kadangi iš Jo išauga taika ir
viltis. Dostojevskis sakė, jog žmonija gali gyventi be mokslo ir be duonos, tačiau
be grožio negalėtų tęsti gyvenimo, nes neturėtų, ką veikti pasaulyje. Vadinamasis
„grožio kelias“ gali transformuotis ne tik į meninę bei estetinę, bet ir į tikėjimo
bei teologinių paieškų kelionę. „Pagonių kiemas“ Barselonoje suteikė galimybę
tikėjimui susitikti su kultūra ir tikintiems su netikinčiaisiais, pasidžiaugė Barselonos
ganytojas. (Vatikano radijas / Avvenire)