Šeštinės bizantiškojoje tradicijoje

Ketvirtadienį Vatikane buvo švenčiamos Šeštinės, Kristaus žengimo į dangų šventė. Kaip liudija Apaštalų darbų knyga, po prisikėlimo iš numirusių Kristus dar keturiasdešimt dienų apaštalams kalbėjo apie Dievo karalystę. O paskui, pažadėjęs atsiųsti Šventąją Dvasią, įžengė į dangų. Dėl to Bažnyčios liturgijoje Šeštinės švenčiamos keturiasdešimtą dieną po Velykų, tai yra šeštosios Velykų laikotarpio savaitės ketvirtadienį. Pastaraisiais laikais, beveik visose šalyse Šeštinių iškilmė dėl praktinių priežasčių nukeliama į sekmadienį. Keturiasdešimtą dieną po Velykų Šeštinės švenčiamos turbūt tik Vatikane.

Šeštinių šventės proga Šventojo Sosto dienraštis „L‘Osservatore Romano”, skelbia neilgą Popiežiškosios Graikų kolegijos rektoriaus, benediktino tėvo Manuelio Nino straipsnį, kuriame jis supažindina su bizantiška Šeštinių tradicija. Savo straipsnyje jis iliustruoja tris Šeštinių liturgijoje švenčiamus momentus – žmogiškumo išaukštinimą, pažadą atsiųsti Šventąją Dvasią ir Kristaus sugrįžimo laikų pabaigoje laukimą.

Graikiškoje Šeštinių liturgijoje visų pirma pabrėžiamas žmogiškumo išaukštinimas. Šios dienos Valandų liturgijoje melžiamasi: „Tu, saldusis Jėzaus, kuris neišsiskirdamas su savo Tėvu, gyvenai žemėje kaip žmogus, šiandien nuo Alyvų kalno pakilai į Dangų ir kartu maloningai pakelei nupuolusią mūsų žmogystę, pasodinai ją šalia Tėvo. Dėl to dangiškųjų dvasių kareivijos, šio stebuklo nustebintos, išsigandusios šlovina tavo meilę žmonėms“.

Žengimo į Dangų šventės liturginiai tekstai taip pat pabrėžia Viešpaties pažadą atsiųsti mokiniams Šventąją Dvasią. Bizantiškoje liturgijoje giedama: „Viešpats žengė į Dangų, kad atsiųstų į pasaulį Guodėją. Dangūs paruošė jam sostą, debesys – puošnų vežimą. Angelai stebisi, matydami, kad žmogus taip išaukštintas. Tėvas priima tą, kuris nuo laikų pradžios su juo yra. Viešpatie, kai apaštalai matė tave pakeltą tarp debesų, jie nuliūdę raudojo ir sakė: o, Valdove, nepalik savo tarnų našlaičiais, būki gailestingas mums, kuriuos žemėje švelnia meile mylėjai, atsiųsk, kaip pažadėjai, Švenčiausiąją Dvasią, kad ji apšviestų mūsų sielas“.

Galiausiai trečias liturgijoje iškeliamas momentas – tai Viešpaties pažadas sugrįžti. Tai ypač pabrėžiama Šeštinių šventės Valandų liturgijos Rytmetinėje: „Savo mirtimi mirtį numarinęs, Tu, Viešpatie, nusivedei savo numylėtinius į šventąjį Alyvų kalną ir iš ten debesis Tave nunešė pas Tėvą. Į dangų žiūrintiems apaštalams, angelai tarė: Vyrai, galilėjiečiai, kodėl stebitės, Kristaus, gyvybės davėjo, žengimu į dangų? Jis vėl sugrįš į žemę kaip teisingiausias teisėjas teisti viso pasaulio“. (Vatikano radijas)