Šv. Hildegarda Bingenietė oficialiai pripažinta šventąja
Nors šioje formuluotėje esama tam tikro prieštaravimo, tačiau iš tiesų tik dabar buvo
formaliai užbaigtas procesas, kurio dėka nuo seno šventąja pripažįstamos vienuolės
kultas buvo išplėstas į visą Bažnyčią. Tai įvyko prieš keletą dienų, praėjusį ketvirtadienį,
gegužės 10-ąją. Tą dieną audiencijoje priėmęs Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektą
kard. Angelo Amato, kartu su keliolika kitų dekretų, liečiančių įvairiais Kongregacijos
tiriamas bylas, popiežius Benediktas XVI suteikė leidimą visos Bažnyčios mastu minėti
šv. Hildegardos Bingenietės liturginį minėjimą.
Kaip sakė kard. Angelo Amato
Vatikano radijui duotame interviu, Hildegarda Bingenietė nuo seno laikoma šventąja.
Nieks niekada neabejojo jos šventumu, tačiau jos pripažinimo šventąja klausimas pateko
į tam tikrų keblumų kartais sukeliantį pereinamąjį laikotarpį tarp tų laikų kuomet
kanonizacijos vykdavusius vyskupų iniciatyvą ir tų laikų kai jos jau tapo popiežių
prerogatyva. Tad dabartinis pripažinimas iš esmės nieko nekeičia, o tik galutinai
sutvarko teisinius liturginio minėjimo aspektus. Kardinolas Amato paminėjo, kad panašių
atvejų būta ir anksčiau, kad yra ir daugiau tokių šventųjų, kurie nuo seno laikomi
šventaisiais, o tik vėliau buvo formaliai patvirtintas jų visuotinis kultas. Tai tokie
žinomi šventieji kaip Romualdas, Norbertas, Brunonas, Vengrijos karalius Steponas,
Škotijos karalienė Margarita, popiežius Grigalius VII. Jų bylos formaliai irgi buvo
galutinai sutvarkytos vėliau. Šioje srityje daugiausiai nuveikta popiežiaus Benedikto
XIV laikais, aštuonioliktajame amžiuje.
Kardinolas pažymėjo kad Hildegarda
Bingenietė nuo seno gerbiama kaip šventoji ir tokiu titulu ji vadinama ne tik savo
benediktinų ordine ar Vokietijoje, bet ir visuotinės Bažnyčios dokumentuose. Taip
ją titulavo ir popiežius Benediktas XVI prieš porą metų jai skirtose dviejose bendrųjų
audiencijų katechezėse.
Hildegarda Bingenietė gimė 1098 m. ir nepaisant silpnos
sveikatos nugyveno 81 metus. Turtingi ir pamaldūs tėvai nuo pat Hildegardos gimimo
numatė jai vienuolės gyvenimą. Aštuonerių metų mergaitė buvo atiduota auklėti ir mokslinti
į benediktinių vienuolyną, kuriame ji ir tapo benediktine. Vėliau Bingeno miestelyje
Hildegarda įkūrė naują seserų bendruomenę. Savo įkurtame vienuolyne ji praleido visą
likusį savo gyvenimą, duodama pavyzdingą šventumo liudijimą.
Hildegarda turėjo
mistinių regėjimų. Norėdama išsiaiškinti ar regėjimai tikrai iš Dievo, ji kreipėsi
į vieną didžiausių to metų autoritetų – Bernardą Klervietį. Jis išsklaidė Hildegardos
abejones ir ją padrąsino. Popiežius Eugenijus III susipažinęs su Hildegardos regėjimais,
paragino juos aprašyti ir apie juos viešai kalbėti. Nuo to meto garsas apie Hildegardos
šventumą plačiai sklido po visas vokiečių žemes ir už jų ribų, o pačią Hildegardą
imta vadinti „vokiečių pranaše“.
Vokiečių mistikė sukūrė ir kitų kūrinių: Liber
vitae meritorum („Gyvenimo nuopelnų knyga“) ir Liber divinorum operum („Dievo darbų
knyga“). Dar kiti Hildegardos raštai gyvai byloja apie viduramžių moteriškųjų vienuolynų
gyvenimo įvairovę ir kultūrinį veržlumą. Hildegarda domėjosi medicina ir gamtos mokslais,
o taip pat ir muzika. Pati kūrė himnus, antifonas ir giesmes, išlikusias rinkinyje
pavadintame Symphonia Harmoniae Caelestium Revelationum („Dangiškųjų apreiškimų darnos
simfonija“).
Šios didžios šventosios pavyzdys, - sakė popiežius Benediktas,
prieš dvejus metus kalbėdamas apie šv. Hildegardą Bingenietę, - puikiai byloja, kad
Šventoji Dvasia yra visų charizmų autorė, o charizmomis apdovanotas žmogus neturi
nei girtis, nei puikuotis, bet privalo gautas malones naudoti bendram visos bažnytinės
bendruomenės labui. (Vatikano radijas)