Paskutiniosiose katechezėse kalbėjome apie maldą Apaštalų Darbuose, šiandien norėčiau
pradėti kalbėti apie malda šv. Pauliaus, tautų apaštalo, laiškuose, - trečiadienio
bendrojoje audiencijoje šv. Petro aikštėje susirinkusiems maldininkams sakė Benediktas
XVI.
Neatsitiktinai, anot popiežiaus, Pauliaus laiškai prasideda ir baigiasi
su malda: pradžioje su pašlovinimu ir palaiminimu, pabaigoje su Dievo palaiminimo
bendruomenei, kuriai laiškas adresuotas, linkėjimu.
Šv. Pauliaus laiškuose
rasime labai daug maldos išraiškų: prašymų, laiminimų, šlovinimų, užtarimų, himnų
ir maldavimų. Tokia įvairovė rodo, kad malda persmelkia visas jo ir tų bendruomenių,
į kurias jis kreipiasi, situacijas.
Pirmas dalykas, kurį Apaštalas nori mums
padėti suprasti, - kalbėjo Šventasis Tėvas, - yra tai, kad malda nėra tik mūsų pačių
atliktas geras darbas Dievo atžvilgiu, mūsų pačių veiksmas. Malda pirmiausia yra dovana.
„O ir Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume
deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais“, laiške Romiečiams
rašo Paulius ir gerai žinome, kad tai tiesa. Mes juk nežinome kaip melstis, norime
kreiptis į Dievą, bet Jis kažkur toli, mums trūksta tinkamų žodžių ir kalbos kreiptis
į Jį. Tačiau galime atsiverti ir laukti, kol pats Dievas mums padės. Apaštalas Paulius
mums sako, kad būtent šis troškimas užmegzti dialogą su Dievu yra malda, kurią Šventoji
Dvasia priima. Per Šventąją Dvasią mūsų silpnumas tampa tikru kontaktu su Dievu. Šventoji
Dvasia padeda mums suprasti, ką norime pasakyti Dievui.
Maldoje labiau nei
kitur patiriame mūsų ribotumą, mūsų skurdumą ir silpnumą, nes atsiduriame prieš Dievo
visagalybę. Kuo didesnę pažangą darome maldoje, tuo labiau suvokiame savo ribotumą.
Todėl auga poreikis su visišku pasitikėjimu atsiduoti Dievui.
Pasak Benedikto
XVI, priėmus Šventąją Dvasią kaip vidinį mūsų veikimo principą, galima išryškinti
tris pasekmes.
Pirma, tampame pajėgūs įveikti visas baimės ir vergovės formas,
patiriame tikrą Dievo vaikų laisvę. Be maldos atsiduriame kitoje laiške Romiečiams
apaštalo Pauliaus aprašytoje situacijoje: „Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau
blogį, kurio nenoriu“. Patiriame susvetimėjimą savo pačių atžvilgiu, naikiname savo
pačių laisvę. Tokios yra gimtosios nuodėmės pasekmės. Iš šios nuodėmės vergovės išsilaisviname
ne savo valia, o per Šventosios Dvasios dovanotą laisvę, kuri yra laisvė nuo blogio
ir nuodėmės, laisvė gėriui, gyvenimui ir Dievui.
Kita Kristaus Dvasios veikimo
mumyse pasekmė yra ta, kad santykis su Dievu tampa toks gilus, kad nebegali būti išardytas.
Tada suprantame, kad malda mūsų neišlaisvina iš išbandymų ar kančių, tačiau padeda
tai išgyventi kartu su Kristumi, jo šlovės perspektyvoje. Dažnai savo maldoje prašome
būti išlaisvinti iš fizinio ar dvasinio blogio. Ir dažnai mums lieka įspūdis, kad
nesame išklausomi, todėl nusiviliame, prarandame drąsą. Iš tiesų nėra žmogaus šauksmo,
kurio Dievas neišklausytų, nuolatinė ir ištikima malda tai padeda suprasti, kaip ir
apaštalui Pauliui, kad „šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri
mumyse bus apreikšta“. Malda nepanaikina kančios, tačiau padeda ją išgyventi su nauja
jėga.
Trečia, maldoje tikintysis atsiveria visai žmonijai ir visai kūrinijai.
Šventosios Dvasios remiama malda niekad mūsų neuždaro, neizoliuoja. Priešingai, leidžia
mums dalintis, priimti kitų kentėjimus, užtarti kitus. Per tokią maldą prisidedame
prie pasaulio išgelbėjimo darbo.
*
Po katechezės Benediktas XVI priminė
apie antradienį, gegužės 15-ąją minėtą Tarptautinę šeimų dieną, kuriai šiais metais
Jungtinių Tautų Organizacija skyrė temą apie šeimyninio gyvenimo ir darbo suderinimą.
Darbas neturėtų trukdyti šeimai, tačiau ją paremti, padėti šeimai užmegzti kontaktą
su visuomene ir Bažnyčia. Linkiu, kad sekmadienis, Viešpaties diena ir savaitės Velykos,
būtų poilsio diena ir proga stiprinti šeimos ryšius, - sakė popiežius, po to įvairiomis
kalbomis pasveikinęs didesnes piligrimų grupes šv. Petro aikštėje. (Vatikano radijas)