Šeštasis Velykų sekmadienis

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje. Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų. Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau. Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs. Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, – kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų. Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti!“ (Jn 15, 9-17)

MEILĖS DŽIAUGSMAS, Mons. Adolfas Grušas

Šio sekmadienio Evangelijos ištraukoje girdime Jėzaus žodžius apie meilę, džiaugsmą, apie pilnatvę. Tai drauge ir paskata mums susimąstyti, kas iš tiesų yra gera, kas gali nuraminti mūsų širdį.

Į tai atsakanti Evangelijos žinia yra labai paprasta: leiskime Dievui mylėti mus, kad patys išmoktume mylėti. Visa Evangelija savotiškai gali būti suvesta į tą vienintelę, nuginkluojančią tiesą: esame mylimi. Dievas, kuris mus pašaukė į gyvenimą, kuris sukūrė mus, kuriam esame labai brangūs, myli mus.

Suprantu, kad tuo patikėti nėra lengva, nes daugelis mūsų yra patyrę vidutinybės, skausmo, vienatvės naštą. Pasaulis mus myli tik tada, jei mes galime jam ką nors duoti, tuo tarpu Dievas myli mus ne todėl, kad esame verti meilės, bet todėl, kad Jis sukūrė mus. Mums belieka tik suvokti, kad esame mylimi. Bažnyčios tėvai sakydavo, kad Dievas negali neapdovanoti mūsų savo meile, nes meilė yra esminė Jo prigimties dalis.

Jeigu jau mums pavyko suvokti, kad esame mylimi, Jėzus atkakliai ragina savo mokinius pasilikti toje meilėje. Po Dievo ieškojimų, sužavėti kokio nors iškilaus krikščionio pavyzdžio, suvokę, kad Jėzuje mes esame Dievo vaikai, žengiame į savo pilnavertį krikščionio gyvenimą, kuris iš tiesų yra pilnatvės, Dievo meilės išsipildymo laukimu. Jį mes įprasminame, laikydamiesi įsakymų.

Šis Viešpaties reikalavimas gali atrodyti besikertantis su krikščionybės dvasia, nes pats žodis „įsakymas“ savotiškai stumia mus link taisyklių, normų, teismų. Iš tikrųjų taip nėra, nes Jėzus atėjo pas mus, kad duotų mums naują įsakymą: sek tave mylinčiu Tėvu ir mylėk save, kitus, patį Dievą. Taip „įsakymai“ tampa ne normų, kurių reikia laikytis, norint užsitarnauti meilę, rinkiniu, bet būdu tą meilę išreikšti. Juk tėvas, besirūpinantis savo vaiku, nesilaiko gero tėvo elgesio taisyklių, bet paprasčiausiai myli savo vaiką!

Vis dėlto, kokio įsakymo privalome laikytis, kad galėtume gyventi Dievo artumoje? Į šį klausimą labai aiškiai atsako Jėzus, pasakydamas, kad tai naujasis meilės įsakymas, kurį Jis pavadina „savo“ įsakymu. „Tai mano įsakymas, kad mylėtumėte vienas kitą, kaip aš jus myliu“. Nesunku atsekti šio įsakymo evoliuciją: nuo dešimties Dievo įsakymų, duotų Izraelio tautai, per 613 fariziejų įsakymų pereinama prie didžiausio įsakymo mylėti Dievą ir artimą ir paties Jėzaus duoto naujo įsakymo: mylėti taip, kaip Jėzus myli mus. Tai Jo įsakymas, nes Jis myli mus, nebijodamas už mus atiduoti save ant kryžiaus. Jis padaro tai, ką pažada, ir prašo, kad taip elgtųsi ir Jo mokiniai. Mylėti taip, kaip myli Jis, reiškia: priimti besąlygiško savęs atidavimo logiką. Tai absoliuti meilė, išgelbstinti šį egoistišką ir sumenkėjusį pasaulį.

Jeigu mes mėginame sekti šia meile, leisdami jai gyvuoti mumyse, pajuntame mus apimantį džiaugsmą. Iš tikrųjų mes net negalėtume pasigirti, kad sugebame sekti Jėzaus pėdomis, tačiau džiaugiamės būdami mylimi ir galėdami tą meilę perduoti kitiems. Tai ne tas trumpalaikis džiaugsmas, kurį už didelę kainą siūlo pasaulis, tačiau visa apimanti laimė, gyvenant Prisikėlusiojo artumoje. Tokio žmogaus gyvenimas, žvelgiant žemišku žvilgsniu, gali atrodyti ir nenusisekęs ar pripildytas skausmo bei išmėginimų, tačiau iš akių trykštantis džiaugsmas liudija, kad tai žmogus, gyvenantis meile.

Ši meilė leidžia mums pasijusti ne tarnais, o bičiuliais. Esame Dievo vaikai, sukurti pagal Jo paveikslą, nes sugebame mylėti. Ne kas kitas, o meilė kuria atpirkimo ir amžinojo gyvenimo vaisius. Gyvenimo kelyje galime būti žymūs mokslininkai, ypatingi tėvai ir motinos, scenos žvaigždės… tačiau niekuomet nebūsime niekuo didingesniu, kaip kad jau esame. Mes esame Dievo vaikai! Esame Dievo džiaugsmas! Privalome jais būti…