Trečiadienio bendroji audiencija. Maldos galia

Šiandien norėčiau kalbėti apie paskutinį šv. Petro gyvenimo epizodą, papasakotą Apaštalų Darbuose: jo įkalinimą Erodo Agripos noru ir stebuklingą išlaisvinimą, bausmės išvakarėse, su Viešpaties Angelo pagalba, - pradėdamas bendrąją trečiadienio audienciją šv. Petro aikštėje sakė Benediktas XVI.

Šiame pasakojime dar kartą girdime apie Bažnyčios maldą. Rašo Lukas: kol „Petras buvo uždarytas kalėjime, bendrija karštai meldėsi už jį Dievui“. Ir kai stebuklingai išlaisvintas Petras ateina į Marijos, Morkumi vadinamo Jono motinos namus, čia atranda didelį būrį, susirinkusį melstis. Visa naktis praeina nuo pirmos iki antros užuominos apie maldą. Taigi, malda yra Bažnyčios laikysena prieš pavojų ir persekiojimą.

Petro išlaisvinimo pasakojimas primena Izraelio išlaisvinimą iš Egipto. Abiem atvejais veikia Dievo Angelas, abiem atvejais liepiama skubėti. „Dabar tikrai žinau, kad Viešpats atsiuntė savo angelą ir išvadavo mane iš Erodo rankų ir žydų minios kėslų“, skelbia Petras. Tačiau Angelas primena ne tik Izraelio išgelbėjimą, bet ir Kristaus prisikėlimą. Apaštalų Darbai pasakoja apie kamerą nutvieskusią šviesą, kai joje staiga atsirado Angelas. Tai yra Viešpaties Velykų išlaisvinanti šviesa, kuri įveikia nakties ir blogio tamsą. Angelas liepia Petrui sekti paskui jį, panašiai kaip Jėzus ne kartą buvo kvietęs. Tik išeinant iš savęs ir leidžiantis į kelią su Viešpačiu, vykdant Jo valią, išgyvenama tikroji laisvė.

Benediktas XVI išryškino ir kitą pasakojimo detalę: kol bendrija meldžiasi už Petrą, jis „miega“. Tokioje rimtoje ir pavojingoje situacijoje tai gali atrodyti keista, tačiau, priešingai, tai rodo ramybę ir pasitikėjimą Dievu, žinojimą, kad artimieji jį apsupo malda, kad gali visiškai pasitikėti Dievu. Tokia turi būti ir mūsų malda: ištverminga, solidari su kitais, pasitikinti Dievu, kuris mus visiškai pažįsta.

Čia naudinga, - sakė Šventasis Tėvas, - paminėti kitą situaciją, kurią nelengvai išgyveno pirmoji krikščionių bendruomenė ir apie kurią kalbama apaštalo Jokūbo laiške. Šį kartą bendruomenė pateko į kritinę situaciją ne dėl persekiojimo, bet dėl „kartaus pavyduliavimo ir savanaudiškumo“. Apaštalas svarsto kodėl ir pateikia du motyvus. Pirma, dėl pasidavimo savo troškimų ir egoizmo diktatūrai. Antra, dėl maldos trūkumo. O jei meldžiamasi, tai taip, kad to negalima pavadint malda. „Jūs prašote ir negaunate, nes negerai prašote – tik savo įnoriams patenkinti“, rašo Jokūbas. Situacija pasikeistų, jei visa bendruomenė iš tikro vieningai melstųsi. Be maldos ir kalbėjimas apie Dievą praranda savo vidinę jėgą, išsausėja ir sustabarėja. Tai svarbus priminimas visoms mūsų bendruomenėms – šeimoms, parapijoms, vyskupijoms, visai Bažnyčiai.

Brangūs broliai ir seserys, Luko papasakotas Petro išlaisvinimo epizodas sako, kad Bažnyčia, kiekvienas iš mūsų, patenka į išbandymų naktį, tačiau nenutrūkstamos maldos budėjimas mus stiprina. Taip pat ir aš, nuo pat pirmo mano išrinkimo apaštalo Petro Įpėdiniu momento, visada jaučiausi remiamas jūsų maldos, Bažnyčios maldos, ypač sunkiausiais momentais ir jums dėkoju iš širdies, - bendrosios audiencijos pabaigoje kalbėjo Benediktas XVI. – Su nuolatine ir pasitikinčia malda Viešpats išlaisvina mus iš grandinių, išveda bet kokioje įkalinimo naktyje, kuri gali aptemdyti mūsų širdį, suteikia ramybės susiduriant su sunkumais, atmetimu, pasipriešinimu ir persekiojimu. Petro epizodas parodo šią maldos jėgą. Apaštalas, kad ir sukaustytas grandinėmis, jaučiasi ramus, nes žino, kad nėra vienas, kad bendrija už jį meldžiasi, kad Viešpats yra arti. (Vatikano radijas)