Eugenikos nuostatos gyvos ir dabar

Po nacistinės eugenikos – žmonių ideologinio ir fizinio rūšiavimo į tinkamus ir netinkamus, pastaraisiais rekomenduojant atsikratyti – eugenikos terminas tapo blogio sinonimu. Tačiau eugenikos nuostatos neišnyko, jos, pasak Šventojo Sosto dienraščio „l’Osservatore Romano“ apžvalgininkės, žinomos italų žurnalistės ir istorikės Lucetta Scaraffia gyvuoja su kitais pavidalais.

Lucetta Scaraffia komentuoja ką tik itališkai išverstą ir 1920 metais pirmą kartą publikuotą dviejų vokiečių autorių Karlo Bindingo ir Alfredo Hoche knygą „Gyvenimo be vertės panaikinimo liberalizavimas“. Šis tekstas išleistas serijoje, kurioje analizuojama XX amžiaus istorija ir nacizmo iškilimas.

Juristo Bindingo ir psichiatro Hoche, vieno iš pirmųjų vokiečių evoliucionistų Ernesto Haeckelio mokinio, veikalas susilaukė didelio populiarumo XX pirmoje pusėje – tiek akademinėje aplinkoje, tiek nacių ideologijoje. Tačiau patys autoriai naciais nebuvo: Bindingas mirė tais pačiais 1920-aisiais metais, o Hoche, kai po kelių metų naciai atėjo į valdžią, protestuodamas atsistatydino iš akademinių pareigų.

Tad nors nacizmo laiku veikalas buvo daug cituojamas, iš tiesų jo idėjos yra pagimdytos ankstesnės kultūros: darviniškojo eugenizmo, gana madingu tuo laikotarpiu.

Šiandien Bindingo ir Hoche idėjos yra visiškai pranoktos – pavyzdžiui Bindingo valstybės galios išaukštinimas, iš stiprių ir sveikų individų sudarytos vientisos vokiečių tautos samprata, pasak kurios pavienė gyvybė turi būti palenkta šio kolektyvinio subjekto interesams.

Kalbant apie motyvus, kurie pateisina ar net skatina sunkiai sergančių ar psichinių ligonių eliminavimą, galima pamatyti, kad jie panašūs į kai kurias šiandienos eutanazijos ar embrionų selekcijos šalininkų idėjas.

Bindingas ir Hoche mano, kad sunkiai sergančių ar kenčiančių žmonių, nepagydomų idiotų gyvenimas yra nepilnas, be tikslo ir naudos, tačiau reikalaujantis daug pastangų ir išteklių iš bendruomenės. „Gyvenimai, kurių neverta gyventi“ – toks yra vokiečių autorių apibrėžimas, išlikęs populiariu ir po nacizmo pabaigos, leidžiantis ligonių eliminavimą nužudant pavadinti morališkai geru: esą, taip jiems suteikiama „gailestinga mirtis“.

Tokie ir panašūs žodžiai daug kartų atsikartoja šiuolaikinių bioetikų tekstuose ar politikų, remiančių eutanaziją, įstatymų projektuose. Kaip rašo Bindingo ir Hoche knygos sudarytojai savo įvade, „gyvenimo kaip saugotino gėrio sąvoka nuo to laiko (iki šiandien) yra atskiriama nuo bet kokios metafizinės prielaidos, nuo bet kokios prigimtinės teisės dogmos, ir išreiškia tik konkretumą bei imanenciją: gyvenimas turi vertės tiek, kiek teikia malonumo ir atriboja nuo skausmo“. Ši knyga turėtų į nepatogią padėtį pastatyti tuos, kurie remia eutanaziją manydami, kad neturi nieko bendro su nacizmu.

Hoche taip pat pasirodo esąs atstovas ir šiandien gyvo scientizmo, pasak kurio mokslas niekada neklysta ir todėl verto dogmatinio tikėjimo. Siūlydamas eliminuoti psichinius ligonius jis mano, kad medicinos mokslas be klaidos galimybės gali nustatyti, kuris psichinis ligonis yra pagydomas, o kuris ne.

Panieka netobulam žmogiškam gyvenimui, mokslo galimybių pervertinimas: štai dvi vis dar stiprios nuostatos, kurios rodo, kad ir eugenika yra gyva, neišnyko praeityje su nacizmu. Taip pat ir todėl, kad su juo tapatinosi tik dalinai, kaip rodo Bindingo ir Hoche knyga. (Vatikano radijas)