Trečiadienio bendroji audiencija. Pirmojo krikščionio kankinio liudijimas
Paskutinėse katechezėse matėme kaip, asmeninėje ir bendruomeninėje maldoje, Šventojo
Rašto skaitymas ir meditacija atveria mums kalbančio Dievo klausymuisi ir suteikia
šviesos dabarties supratimui. Šiandien noriu kalbėti apie liudijimą ir maldą pirmojo
Bažnyčios kankinio, šv. Stepono, vieno iš septynių išrinktųjų meilės darbams stokojančių
labui. Jo kankinystės metu, aprašytu Apaštalų Darbuose, dar kartą pasirodo vaisingas
santykis tarp Dievo žodžio ir maldos, - pradėdamas šio trečiadienio audiencijos katechezę
sakė Benediktas XVI.
Šventasis Tėvas priminė kankinystės kontekstą: šv. Steponas
buvo atvestas prieš teismą ir apkaltintas, kad skelbia, jog „Jėzus (...) išgriausiąs
šią vietą ir pakeisiąs Mozės duotus mums nuostatus“ (Apd 6,14). Iš tiesų Jėzus buvo
pasakęs, kad per tris dienas atstatys sugriautą šventyklą, tačiau evangelistas Jonas
paaiškino, kad jis kalbėjo apie savo kūną. Ir kai buvo prikeltas iš numirusių, mokiniai
atsiminė tuos žodžius.
Šv. Stepono kalboje prieš teismą būtent pabrėžiama
ši pranašystė apie Jėzų, kuris yra naujoji šventykla, pradeda naują kultą ir pakeičia,
savo paties auka ant kryžiaus, senąsias atnašas. Steponas nori parodyti, kad kaltinimas,
jog Mozės nuostatai apverčiami yra neteisingi, priešingai, Senasis testamentas ruošė
kelią Jėzui. Tam jis peržiūri visą Išganymo istoriją Biblijoje, nuo Abraomo, Juozapo,
Mozės iki pat Kristaus, kuriame pats Dievas atėjo į pasaulį unikaliu ir galutiniu
būdu. Todėl tikroji kulto vieta yra pačiame Kristuje, o ne „rankų darbo būstuose“.
Stepono kalba ir gyvenimas yra nutraukiami užmėtymu akmenimis, bet būtent
per kankinystę jis pasiekia savo gyvenimo viršūnę: tampa viena su Kristumi. Jo meditacija
apie Dievo veikimą istorijoje, apie Jėzuje pilnai išsikildžiusį Dievo Žodį, tampa
dalyvavimu Kryžiaus maldoje. Prieš mirdamas jis šaukė: „Viešpatie Jėzau, priimk mano
dvasią“, tam tikru būdu antrindamas 31 psalmei ir paties Jėzaus žodžiams ant kryžiaus:
„Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“, panašiai kaip Jėzus meldžias už tuos,
kurie į jį mėto akmenimis: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“.
Jei
Stepono maldoje ataidi Jėzaus malda, tai jos adresatas kitas – pats Viešpats. „Štai
regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje“, sako Steponas.
Šventojo
Stepono liudijimas, - sakė Benediktas XVI, - mums pateikia keletą nuorodų mūsų maldai
ir mūsų gyvenimui. Galime klausti: iš kur pirmasis krikščionis kankinys ėmė jėgos
stoti prieš persekiotojus ir eiti iki savęs dovanojimo. Atsakymas yra paprastas: iš
savo santykio su Dievu, bendrystės su Kristumi, išgelbėjimo istorijos meditavimo,
Dievo veikimo per Jėzų. Ir mūsų malda turi būti maitinama Dievo Žodžio klausymosi,
bendrystėje su Jėzumi ir Jo Bažnyčia.
Antras elementas: šventasis Steponas
Dievo ir žmogaus meilės santykyje mato ryškėjant Jėzaus figūrą ir misiją. Jis, Dievo
Sūnus, yra šventykla ne žmogaus rankomis padaryta. Joje Dievo Tėvo buvimas toks artimas,
kad įžengia į mūsų kūną ir atidaro Dangaus vartus. Mūsų malda turi būti Jėzaus, kuris
yra Tėvo dešinėje ir Viešpats, kontempliacija kasdienybėje. Jame, Šventajai Dvasiai
vadovaujant, galėsime ir mes kreiptis į Dievą, užmegzti realų kontaktą su Dievu, su
pasitikėjimu sūnų, kurie kreipiasi į begaliniai juos mylintį Tėvą.
* * *
Po
katechezės Šventasis Tėvas sveikino įvairias šv. Petro aikštėje buvusias maldininkų
grupes, tarp kurių buvo ir lietuvių:
Nuoširdžiai
sveikinu tikinčiuosius iš Lietuvos, ypatingai Vilniaus kunigų seminarijos auklėtinius
ir piligrimus iš Telšių. Gerasis Ganytojas, prisikėlęs dėl mūsų visų, tegul kasdien
patraukia jūsų širdis į gyvenimo pilnatvę. Viešpats jus gausiai telaimina! Garbė Jėzui
Kristui!
* * *
Po bendrosios audiencijos busimieji diakonai užsuko
į mūsų studiją. Prie mikrofono Ronaldas Kuzmickas: