Benedikto XVI žinia Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos sesijos dalyviams.
Atleidimo sąvoka turi rasti sau vietos tarptautinėje tvarkoje
Antradienį, gegužės 1 dieną baigiasi Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos kasmetinė
plenarinė sesija, antrus metus iš eilės skirta popiežiaus Jono XXIII enciklikai „Pacem
in terris“ penkiasdešimtmečiui. Žinią plenarinės sesijos dalyviams, tarp kurių Europos
banko direktorius Mario Draghi ir Nobelio premijos laureatas ekonomistas Joseph Stiglitz,
Wikipedijos portalo steigėjas Jimmy Wales, pasiuntė ir Benediktas XVI, pasiūlęs joje
kelias įžvalgas didžiosiomis enciklikos „Pacem in terris“ (1963) taikos ir teisingumo
temomis.
Šaltojo karo kulminacijoje, kai pasaulis susidūrė su masinės destrukcijos
ginklų egzistavimo ir platinimo keliama grėsme, popiežius Jonas parašė tai, ką jis
vadino „atviru laišku pasauliui“. Tai buvo didaus ganytojo, jau arti gyvenimo pabaigos,
iš širdies kylantis kvietimas taikai ir teisingumui tarp žmonių, tautų, valstybių.
Nors globalinis politinis peizažas pasikeitė, tačiau popiežiaus Jono pasiūlyta perspektyva
mus gali daug išmokyti ir dabar, sprendžiant periodu po Šaltojo karo metu kylančius
naujais teisingumo ir taikos iššūkius, rašo Benediktas XVI.
Pasaulis niekada
nebus taikinga vieta, jei taika negyvens kiekvieno žmogaus širdyje, jei nebus gerbiama
Kūrėjo nustatyta tvarka – citavo pamatinę enciklikos „Pacem in terris“ tezę popiežius,
pabrėždamas, kad Bažnyčios socialinės doktrinos šerdis yra antropologija, samprata
apie žmogų: šis yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą, apdovanotas protu ir laisve, galintis
pažinti ir mylėti. Taika ir teisingumas yra kūrinijoje ir žmogaus širdyje įrašytos
teisingos tvarkos vaisiai. Todėl jie pasiekiami visiems geros valios žmonėms, visiems
„taikos ir tiesos piligrimams“.
Šiuo požiūriu Jono XXIII enciklika buvo galingas
paraginimas pradėti kūrybingą dialogą tarp Bažnyčios ir pasaulio, tarp tikinčiųjų
ir netikinčiųjų, kaip ragina ir Vatikano II Susirinkimas. Ji siūlė krikščionišką žmogaus
vietos kosmose viziją, tikint, kad taip atsakoma į vilties alkį, kurį jaučia pasaulis,
kad tai yra žinia, kuri gali būti suprantama visų tikėjimų ar jokio žmonėms, nes tiesa
prieinama visiems.
Toje pat dvasioje, po pasaulį šokiravusios 2001 metų rugsėjo
teroristinės atakos, palaimintasis Jonas Paulius II pabrėžė, kad „nėra taikos be teisingumo,
nėra teisingumo be atleidimo“. Atleidimo sąvoka turi atrasti sau vietos tarptautiniame
konfliktų sprendimo diskurse ir pakeisti sterilią abipusio kaltinimo kalbą, kuri niekur
neveda.
Jei žmogus yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą, teisingumo Dievo, kupino
gailestingumo, tai šios kokybės turi atsispindėti ir žmonių reikaluose. Teisingumo
ir atleidimo, teisingumo ir malonės kombinacija yra dieviškas atsakas į žmogaus klaidas.
Tokia yra dieviška tvarka. Atleidimas nėra klaidingo elgesio neigimas, tačiau dalyvavimas
gydančioje ir perkeičiančioje Dievo meilėje, kuri sutaiko ir atnaujina.
Labai
iškalbi šiuo požiūriu buvo 2009 metų Vyskupų Sinodo Afrikai tema: „Bažnyčia Afrikoje
susitaikymo, teisingumo ir taikos tarnystėje“. Tai gyvastį skleidžianti Evangelijos
žinia, suteikusi vilties milijonams afrikiečių, kenčiančių nuo priespaudos režimų
ir brolžudiškų konfliktų. Panašiai pabrėžta ir 2010 metų Vyskupų Sinode Artimiesiems
Rytams. Istoriniai suklydimai ir neteisybės gali būti įveikti tik tuo atveju, jei
vyrai ir moterys bus įkvėpti vilties ir gydymo žinios, kuri siekia toliau nei ydingas
prievartos ratas, dažnai įkalinantis asmenis ir tautas, rašo Šventasis Tėvas. (Vatikano
radijas)