Khaled Fouad Allam. Tarp Vakarų ir islamo kyla pavojingas mentalinio atskyrimo mūras

Neseniai JAV katalikiško universiteto Notre Dame atliktas tyrimas studentų tarpe parodė, kad krikščionių ir musulmonų tarpusavio pažinimas yra labai menkas. Tarp jų beveik nėra komunikacijos. Tuo tarpu yra tiesioginė sąsaja tarp pažinimo trūkumo ir baimės: kuo mažiau vienas kitą pažįstame, tuo labiau būkštaujame ir statome gynybines sienas.

Italijos dienraščio „La Stampa“ žurnalistas klausė profesoriaus Khaledo Fouado Allamo, Italijoje jau daug metų gyvenančio islamologo ir sociologo, žiniasklaidos apžvalgininko ir knygų autoriaus, ar pasibaigus šaltajam karui tarp JAV ir Sovietų Sąjungos neprasidėjo kitas šaltasis karas tarp Vakarų, krikščionybės ir islamo?

Pasak profesoriaus Allamo, brėžti tokią paralelę nėra visai tikslu. Šaltojo karo metu pasaulis buvo padalintas į dvi dalis, kurių kiekviena turėjo savo centrą. Tuo tarpu kalbant apie islamą, jame nėra centro, gal niekada ir nebuvo. Islame nėra kažko panašaus į vientisą Bažnyčią, kaip kad krikščionybėje. Taigi, šaltojo karo arba frontalinio „kultūrų susidūrimo“, prisimenant kitą garsų terminą, tezė yra menkai tikėtina.

Bet tiesa yra tai, kad atstumas didėja. Islamas yra labai fragmentiškas. Jame nėra kažko panašaus į Bažnyčios susirinkimus. Autoriteto klausimas islame apčiuopiamas nuo pat viduramžių: kas yra kas ir kas ką daro? Yra ieškoma būdų, kaip užpildyti šią struktūrinę tuštumą, tad ir turinio tuštumą – pavyzdžiui, Islamo konferencijos organizacija, vienijanti islamiškas valstybes. Tačiau ji neturi funkcijos plėtoti teologiją ir bendrą elgesio modelį, kurie užpildytų minėtą tuštumą.

Tačiau tai neturi užstoti kitų dviejų, islame visiškai naujų dalykų. Pirma, su globalizacija prieš keliasdešimt metų prasidėjo islamo pamokslautojų, pasiekusių tiek Teherano turgų, tiek Alžyro miesto darbininkų kvartalus, fenomenas. Taip užaugo suvienodinta karta. Svarbus pokytis čia yra tai, kad buvo nureikšmintas kultūrų pliuralizmas ir viskas pastatyta ant musulmono statuso. Šiame kontekste vyrauja religinė juridinė norma, šariatas, islamizme redukuotas iki to, kas leistina daryti, o kas neleistina. Todėl fizinis elgesys tampa islamo įkūnijimu: moterų skarelės, vyrų barzdos, sveikinimosi būdai.

Visai ištrinamos senovinės islamo sistemos, pastatytos ant santykio tarp religinės tapatybės ir kultūrinio pliuralizmo. Neatsitiktinai islamizmo ideologija atsisako kalbėti apie berberų islamą, Afrikos islamą, azijietišką islamą. Jam egzistuoja tik teksto islamas. Atmetama tai, kokios buvo islamą priėmusios tautos, šių tautų kalbos ir kultūros, nepaisant to, kad jos šimtmečiais tapatinasi su islamu. Tai yra tam tikra lobotomija, religijos atlaužimas nuo kultūros.

Kitas naujas reiškinys islame – islamo, kaip mažumos religijos, atsiradimas Europoje, Vakarų pasaulyje. Jei islamo valstybėse musulmonų elgesys yra skatinamas ir reguliuojamas islamiškos valstybės, tai Vakaruose musulmonas atsiduria visai kitoje situacijoje: niekas jo nebeverčia būti musulmonu, laikytis islamiškų priesakų. Jis juos praktikuoja, jei pats nusprendžia taip daryti. Islamiškas gyvenimo būdas nebėra palaikomas ir lydimas islamiškos valstybės ir visuomenės. Anot profesoriaus Allamo, dar nežinome kokios bus tokio reiškinio ilgalaikės pasekmės.

Grįždamas prie atstumo tarp islamo ir krikščionybės bei Vakarų pasaulio didėjimo, nepaisant globalizacijos ir migracijų sukurto artumo, Khaled Fouad Allam sakė, kad pavojingas padalijimo mūras statomas pirmiausia ne geografiškai, kaip kad šaltojo karo atveju, tačiau mentalitete, viešosios nuomonės kūrime per propagandą, internetą ar judėjimų ideologiją. (Vatikano radijas/La Stampa)