Trečiadienio bendroji audiencija. Skelbti ar veikti?

Kaip ir praėjusį trečiadienį, taip ir šį Benediktas XVI kalbėjo apie pirmąją Bažnyčios bendruomenę, kuri nuo pat pradžių susidūrė su problemomis ir nenumatytomis situacijomis, ir jas sprendė tikėjimo šviesoje, leisdamasi vadovaujama Šventosios Dvasios.

Apaštalų Darbų šeštajame skyriuje Lukas pasakoja apie rimtą pirmosios Jeruzalės krikščionių bendruomenės problemą, liečiančią stokojančių poreikius ir artimo meilės sielovadą. Klausimas nebuvo antraeilis ir tuo metu rizikavo sukurti pasidalijimus tarp mokinių. Mokinių skaičius augo ir graikiškai kalbantys pradėjo skųstis prieš hebrajiškai kalbančius, kad kasdieniame aprūpinime aplenkiamos jų našlės. (Apd 6,1).

Tada apaštalai sušaukė visų mokinių susirinkimą. Jie atsidūrė prieš būtinybę skelbti Dievo Žodį pagal Viešpaties įgaliojimą, bet taip pat prieš būtinybę Bažnyčiai vykdyti artimo meilės ir teisingumo pareigą: padėti našlėms, vargšams, stokojantiems broliams ir seserims, kad būtų įvykdytas Jėzaus įsakymas mylėti vieni kitus taip, kaip Jis mus mylėjo (Jn 15, 12.17).

Tad du Bažnyčios uždaviniai – Žodžio, Dievo pirmumo skelbimas ir konkretūs meilės ir teisingumo darbai – kuria problemą, kurią reikia išspręsti taip, kad kiekvienas iš jų turėtų teisingą vietą. Apaštalų apmąstymas yra aiškus. Jie sako: „Nedera mums apleisti Dievo žodį ir tarnauti prie stalų. Todėl, broliai, nusižiūrėkite iš savųjų septynis vyrus, turinčius gerą vardą, pilnus Dvasios ir išminties. Mes juos paskirsime tam darbui, o patys toliau atsidėsime maldai ir žodžio tarnybai“.

Čia pasirodo, - pastebėjo popiežius, - du dalykai: pirma, nuo to momento Bažnyčioje egzistuoja meilės tarnystė. Bažnyčia turi ne tik skelbti, bet ir realizuoti Žodį, kuris yra meilė ir teisingumas. Antra, atrinktieji vyrai turi turėti ne tik gerą reputaciją, bet taip pat būti pilni Dvasios ir išminties. Kitaip tariant, nepakanka, kad būtų geri organizatoriai, mokantys dirbti, bet kad dirbtų tikėjimo Dvasioje, Dievo šviesoje, širdies išmintyje. Jų veikla, nors ir praktinė, yra ir dvasinė. Artimo meilė ir teisingumas nėra tik socialiniai veiksmai, bet dvasiniai veiksmai atlikti Šventosios Dvasios šviesoje.

Situacija sprendžiama su didele atsakomybe iš apaštalų pusės: išrenkami septyni vyrai, apaštalai prašo Šventosios Dvasios galios ir uždeda rankas, kad šie ypatingai atsidėtų meilės diakonystei. Taip pirmuosiuose Bažnyčios gyvenimo žingsniuose tam tikra prasme pasikartoja tai, kas įvyko Jėzaus viešajame gyvenime, Mortos ir Marijos namuose. Morta rūpinosi kaip svetingiau priimti Jėzų ir apaštalus, o Marija klausėsi Viešpaties Žodžio. Abiem atvejais malda ir Žodžio klausymasis nėra supriešinami, bet taip pat parodoma, kad pirmenybę turime duoti Dievui. Viskas turi būti persmelkta Dvasios. Neturime pasimesti gryname aktyvizme, tačiau leisti, kad Dievo Žodžio šviesa persmelktų mūsų veikimą ir taip išmokti tikrosios meilės, tikros tarnystės kitam, kuriai, taip, reikia kai kurių būtinų dalykų, bet užvis labiau mūsų širdies ir Dievo šviesos. Taip pat ir šventieji savo gyvenimuose, pasak Benedikto XVI, jautė gilią vienybę tarp maldos ir veiksmo, tarp meilės Dievui ir meilės artimui.

Tai yra svarbus priminimas mums, šiandien pripratusiems viską vertinti pagal produktyvumo ir veiksmingumo kriterijų. Apaštalų Darbų skyrius parodo darbo, kasdienio įsipareigojimo ir atsidavimo svarbą, bet taip pat Dievo ir Jo vedimo, jėgų ir vilties teikiančios Jo šviesos poreikį. Be kasdienės ir ištikimos maldos mūsų veikimas ištuštėja, praranda giliąją sielą, tampa paprastu aktyvizmu, kuriuo galiausiai liekame nepatenkinti.

Su rankų uždėjimo veiksmu apaštalai septyniems vyrams paveda atskirą tarnystę, kad jiems būtų duota atitinkama malonė. Prieš rankų uždėjimą buvusios maldos akcentavimas parodo, kad veiksmas turi dvasinę dimensiją. Tai nėra tik paprastas įpareigojimas, kaip kad socialinėje organizacijoje, tačiau bažnytinis įvykis, kuriame Šventoji Dvasia žengia ant septynių vyrų, pašventindama juos Tiesoje, kuri yra Jėzus Kristus: Jis yra tylus veikėjas, esantis rankų uždėjime, keičiantis išrinktuosius savo galia, kad galėtų įveikti praktinius ir sielovadinius iššūkius.

Jei maldos ir Dievo Žodžio plaučiai nemaitina mūsų dvasinio gyvenimo kvėpavimo, rizikuojame uždusti tarp tūkstančio kiekvienos dienos dalykų: malda yra sielos ir gyvenimo kvėpavimas, - dar kartą pabrėžė Šventasis Tėvas, pridurdamas, jog klausantis Dievo Žodžio, dialoguojant su Juo, bažnyčios ar savo kambario tyloje, esame suvienyti su Viešpačiu ir daugybe mūsų brolių ir seserų tikėjime, kaip (muzikos) instrumentų visuma, kuri, kiekvienam savitai, kuria vienintelę užtarimo, padėkos Dievui ir pašlovinimo simfoniją. (Vatikano radijas)