Samir Khalil Samir. Popiežiaus kelionė į Libaną

Rugsėjo viduryje Benediktas XVI vyks į Libaną įteikti apaštalinį paraginimą viso regiono katalikų ganytojams, Vyskupų Sinodo Artimiesiems Rytams sintezę ir vaisių.

Žinių agentūra „Asianews“ paprašė tėvo jėzuito Samir Khalil Samir, islamologo ir Vyskupų Sinodo Artimiesiems Rytams dalyvio-eksperto, pakomentuoti plačiau popiežiaus kelionę.

T. Samir pirmiausia priminė kelionės kontekstą. Vyskupų Sinodas Artimiesiems Rytams įvyko 2010 metų spalio mėnesį. Tų pačių metų gruodžio mėnesį ir 2011 metų pradžioje per visus Artimuosius Rytus nusirito reformų reikalavimo banga, pavadinta „Arabų pavasariu“: žmonės, ypač jaunimas, reikalavo teisių, laisvės, demokratijos, teisingumo ir pabodusių klaninių režimų atsistatydinimo. Daug iš šių reikalavimų sutapo su Vyskupų Sinodo Artimiesiems Rytams temomis.

Arabų pavasaris tapo didelių vilčių pamatu. Taip pat ir krikščionims, kurie musulmonų daugumos visuomenėse turi religijos laisvės sunkumų – galima prisiminti Egiptą, kuriame tiek musulmonai, tiek koptai ortodoksai kartu sakė, kad „esame lygūs“, „esame piliečiai“.

Tačiau po kelių mėnesių prasidėjo kitas etapas. Į sceną palengva išėjo islamistinės grupės, kurios gavo valdžią Tunise, Egipte, Libijoje ir šiuo metu jos siekia Sirijoje. Reikia patikslinti, kad ne visi musulmonai turi tas pačias idėjas: galime stebėti kovą tarp islamo srovių. Patys radikaliausi yra salafitai. Radikalaus islamo grupės yra remiamos pinigais iš Saudo Arabijos ir Kataro. Laimei, daug musulmonų nenori šariato, nori labiau demokratiškos santvarkos, pritaria moterų lygybei.

Radikalaus islamo valdžios kontekste krikščionių viltį pakeitė nuogąstavimai. Daug kas ieško būdų emigruoti, nes, rodos, tai vienintelė alternatyva diskriminacijai ar smurtinei mirčiai.

Tačiau Vyskupų Sinodas Artimiesiems Rytams pabrėžė, kaip yra svarbu, kad krikščionys liktų ten, kur gyvena – viso regiono visuomenių, demokratijos ir laisvės ateičiai.

Kodėl popiežius vyksta į Libaną? Nes šiuo metu tai turbūt vienintelė šalis regione, kuri saugi tokiai kelionei ir kurioje yra pakankamai didelė krikščionių bei katalikų bendruomenė. Kitas motyvas – sunki situacija Sirijoje, kuri glaudžiai susijusi su Libanu. Sirijos krikščionys yra pasidaliję. Čia ne vienas krikščionis hierarchas, kartu su musulmonais iš turtingesnių sluoksnių, yra pareiškę paramą diktatoriškam Assado režimui, nes šis teikė saugumą ir religijos laisvę. Jei jis žlugs, jį galės pakeisti vargu ar mažiau diktatoriška, bet dar ir radikaliai islamiška vyriausybė. Tuo tarpu žemesnių klasių musulmonai ir krikščionys trokšta Assado režimo žlugimo bet kokia kaina, nes prisikentėjo nuo jo piktnaudžiavimo. Tad galima spėti, kad Benediktas XVI bandys rasti pusiausvyrą, parodyti gilią kryptį šioje sunkioje situacijoje.

Dar vienas motyvas yra tas, kad Libane laisvai veikiančios ir gerai organizuotos krikščioniškos spaudos, žiniasklaidos ir televizijos priemonės yra ataskaitos taškas visame pasaulyje pasklidusiems rytų apeigų krikščionims. Kalbėti Libane reiškia būti išgirstam gerokai plačiau. Kalba svarbi dar vienu požiūriu – Libane yra daug krikščionių arabų. O arabų kalba yra pagrindinė visame arabų pasaulyje, islamo daugumos valstybėse. Tad būdamas Libane popiežius tam tikru būdu pasieks ir arabus musulmonus, galbūt pasirodys geriausiu taikos ambasadoriumi.

Ne mažiausias motyvas yra ir tas, kad Libane yra septyni krikščioniški universitetai, kuriuose studijuoja ir tūkstančiai musulmonų.

Tad, anot t. Samir Khalil Samir, popiežiaus kelionės misija bus stiprinti Libano ir viso regiono krikščionis, padrąsinti nepamiršti tų giliųjų motyvų, kurie įkvėpė Arabų pavasarį – laisvės, teisingumo, lygybės. Taip pat pasakyti, kad svarbu, jog nenutrūktų krikščionių ir musulmonų dialogas ir bendradarbiavimas. (Vatikano radijas)