Tarptautinis istorikų suvažiavimas Romoje apie Konstantino Didžiojo atsivertimo reikšmę Europai

Šiemet sukanka istorinio Milvijaus tilto mūšio, per kurį Konstantinas Didysis nugalėjo Maksencijų 1700 jubiliejus (312-2012). Konstantinas, kuris valdė nuo 306 iki 337 metų, tapo pirmuoju imperatoriumi krikščioniu. Imperatoriaus figūra ir jo atsivertimas istorikams tebekelia daug klausimų, į kuriuos atsakymų bus ieškoma Popiežiškojo Istorinių Mokslų Komiteto rengiamame tarptautiniame suvažiavime Romoje nuo 18 iki 21 balandžio. Suvažiavimas, kurio tema: „Konstantinas Didysis. Prie Europos šaknų“, bus pristatytas jau kitą antradienį, balandžio 17 d., Šventojo Sosto Spaudos salėje. Tarptautinį suvažiavimą pristatys Popiežiškojo Istorinių Mokslų Komiteto pirmininkas t. Bernard Ardura, o. Praem., Claire Sotinel, Romos Prancūzų mokyklos ir Paryžiaus-Creteil universiteto docentė, ir Giovanni Maria Vian, Vatikano dienraščio „l’Osservatore Romano“ direktorius.

Imperatoriaus Konstantino atsivertimas yra siejamas su Kryžiaus vizija, kurią jis pamatė besiruošdamas Milvijaus tilto mūšiui. Imperatoriaus amžininkas vyskupas Euzebijus iš Cezarėjos (270-339) pirmasis numatė reikalą šio įvykio aprašymą palikti ateities kartoms. Konstantinas su savo armija jau buvo laimėjęs ne vieną mūšį pakeliui į Romą. Beliko lemtingas ir pats svarbiausias mūšis su Romoje savivaliavusiu uzurpatoriumi Maksencijumi. Konstantinui prieš mūšį parūpo išsiaiškinti, kuriuo dieviškuoju globėju pasikliauti. Besvarstydamas Konstantinas pamatė viziją. Vidudienį danguje jis pamatė iš žvaigždžių susiformavusį kryžių ir frazę: „Su šiuo ženklu nugalėsi“. Regėjimą Konstantinas ne visai suprato, tačiau naktį jis susapnavo Kristų, kuris jam paaiškino ženklo reikšmę. Rytą pasišaukęs armijoje tarnavusius krikščionis Konstantinas paprašė jų paaiškinti savo tikėjimą. Po to Konstantinas apsisprendžia: Kristaus monograma apsaugos jo armiją ir krikščionybė taps jo religija.

312 metų spalio 29 d., Konstantinas galutinai nugali priešą prie Milvijaus tilto ir pergalingai įžengia į Romą. Kitais metais kartu su Licinijumi paskelbia dekretą, vadinamąjį Konstantino arba Milano ediktą, kuriame krikščionybė pripažįstama religija, kurią galima išpažinti be persekiojimų baimės.

Vysk. Euzebijaus veikalas „Konstantino gyvenimas“ yra ne vienintelis, kuriame kalbama apie Didžiojo Imperatoriaus atsivertimo įvykį. Greta Euzebijaus krikščioniškos versijos yra ir pagoniškas Konstantino atsivertimo aiškinimas. Jį užfiksavo penktojo amžiaus viduryje gyvenęs paskutinysis pagonių istorikas Zosimas, perdavęs Konstantino Didžiojo anūko Julijono pasakojimą. Pagal jį Konstantinas, po didelio nusikaltimo – nužudė svetimavimu įtariamus žmoną Faustą ir sūnų Krispą – ieškojęs apsivalymo pas pagonis, tačiau pastarųjų kunigams nusikaltimas buvęs neišperkamas ir jie nesutiko išteisinti Konstantiną, į kurio pagalbą tačiau, pažymi Zosimas, atėjo egiptietis iš Iberijos, kurį istorikai sutapatino su vysk. Osijumi iš Kordobos. Jis Konstantinui užtikrinęs, jog gali atleisti iš nusikaltimų per krikščioniškosios religijos ritus.

Istorikė Marilena Amerise, pristatydama vieną kitai prieštaraujančias tezes – krikščioniškąją ir pagoniškąją – pirmoji Konstantino Didžiojo atsivertimą datuoja 312 metais, antroji – 326 m., tvirtina, kad Konstantino atsivertimas buvęs ilgas procesas. Jo pradžia sutampa su dangiškuoju regėjimu 312 metais ir yra susijusi su dieviškuoju apsireiškimu, kuris laikytinas Milvijaus tilto mūšio pergalės pagrindu. Proceso pabaigą užantspauduoja krikštas, kurį imperatorius priėmė mirties patale 337 metų gegužės 22 d., kuomet Konstantinas Didysis iš tikrųjų tampa krikščionių bendruomenės nariu.

Konstantino atsivertimas glaudžiai susijęs su Europos atsivertimu. Būtent apie tai bus kalbama kitą savaitę Popiežiškojo Istorinių Mokslų Komiteto tarptautiniame suvažiavime Romoje.

Konstantino ir Europos atsivertimo sąryšio problematiką iškėlė istorikas Arnold Hugh Martin Jones 1948 metais. Jis savo veiklą „Konstantinas ir Europos atsivertimas“ užbaigia klausimu: „Jei Konstantinas nebūtų atsivertęs, ar Europa būtų tapusi krikščioniška?“ Vienas iš galimų atsakymų yra, kad krikščionybė tikriausiai būtų toliau plėtusis Romos imperijoje, tačiau Konstantino apsisprendimo reikšmė buvo tikrai epochinės apimties. (Vatikano radijas/l'Osservatore Romano)