Popiežiaus bendroji audiencija. Prisikėlęs Jėzaus ir šiandien ateina į mūsų namus ir į mūsų širdis

Popiežius Benediktas XVI trumpam grįžo iš vasaros rezidencijos, į kurią kelioms poilsio dienoms persikėlė Velykų sekmadienio popietį, ir trečiadienio rytą Šv. Petro aikštėje susitiko su 25 tūkst. maldininkų, atvykusių į bendrąją audienciją. Audiencijai pasibaigus Benediktas XVI vėl grįžo į Castel Gandolfo vasaros rūmus, kuriuose pasiliks iki penktadienio vakaro. Audiencijos katechezėje Šventasis Tėvas komentavo du liudijimus apie prisikėlusio Viešpaties susitikimus su apaštalais ir su Emauso mokiniais.

Pradėkime nuo Prisikėlimo dienos vakaro, - sakė Šventasis Tėvas. Mokiniai užsidarę namuose. Baimė slegia jų širdis ir jie nedrįsta susitikti su kitais, išeiti į gyvenimą. Viešpaties nebėra, o jo kančios atminimas atima bet kokį džiaugsmą. Tačiau Jėzui rūpi jo mokiniai ir jis įvykdo ką buvo pažadėjęs per Paskutinę vakarienę: „Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus“ (Jn 14,18). Jis ir mums sako pilkomis mūsų gyvenimo dienomis: nepaliksiu jūsų našlaičiais. Baimė ir sielvartas staiga išnyksta kai pas mokinius ateina Jėzus. Jis įžengia pro uždaras duris, atsistoja tarp jų ir taria: „ramybė jums“ (Jn 20,21).

Pasisveikinęs Jėzus parado mokiniams savo žaizdas – ženklus to, kas įvyko ir kas niekados nebus užmiršta. Jis parodo mokiniams savo žaizdotą šlovingąjį žmogiškumą. Šitaip jis jiems atskleidžia Prisikėlimu prasidėjusią naują tikrovę. Kristus, kuris štai šią akimirką stovi tarp mokinių yra visiškai realus asmuo, jis yra tas pats Jėzus, kuris prieš tris dienas buvo prikaltas prie kryžiaus. Jis vėl jiems sako: „ramybė jums“. Ir aišku, kad tai jau ne šiaip paprastas pasisveikinimas, bet dovana, kurią Prisikėlusis suteikia savo mokiniams, o kartu ir siuntimas. Šita ramybę, kurią jiems ir visiems žmonėms Viešpats laimėjo savo krauju, mokiniai turi nešti į visą pasaulį. Jis priduria: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“.

Viešpats sugrįžo pas mokinius tam, kad juos siųstų į pasaulį, - tęsdamas katechezę, sakė popiežius Benediktas. Viešpats savo darbą užbaigė, dabar mokiniai turi jį tęsti pasaulyje. Jis kvepia į juos ir taria: „imkite Šventąją Dvasią“ (Jn 20,22). Šventosios Dvasios suteikimu ir mokinių siuntimu prasideda Naujosios Sandoros Dievo tautos laikai, prasideda kelionė žmonių, kurie tiki Viešpatį ir skelbia Jo prisikėlimą. Reikia visur skleisti Velykų atneštą naujo nemirštančio gyvenimo tikrovę, kad širdis žeidę nuodėmės dygliai virstų malonės daigais, kad Dievo meilė visur nugalėtų nuodėmę ir mirtį.

Brangieji, - sakė Popiežius, - ir šiandien Prisikėlusis ateina į mūsų namus ir mūsų širdis, net jei durys kartais uždarytos. Jis ateina ir atneša savo džiaugsmą ir ramybę, savo gyvenimą ir viltį, visas tas dovanas, kurių reikia mūsų žmogiškam ir dvasinam atgimimui. Tik jis gali nuversti kapų akmenis, kurie slegia mūsų jausmus, mūsų elgesį, santykius su kitais žmonėmis, akmenis nulėmusius susiskaldymą ir priešiškumą, nuoskaudas, pavydą, nepasitikėjimą ir abejingumą. Tik jis, Gyvasis, gali grąžinti prasmę gyvenimui, pastatyti ant kojų pavargusius, nuliūdusius, praradusius viltį.

Šitaip prislėgti ir nusivylę buvo du mokiniai, Velykų rytą iš Jeruzalės keliavę į Emausą, - perėjo Šventasis Tėvas prie antro liudijimo. Staiga prie jų prisigretina nepažįstamas pakeleivis ir toliau jie keliauja trise. Jėzus eina kartu, bet jie nepajėgia jo atpažinti. Tiesa, jie yra girdėję kalbat apie prisikėlimą, apie moteris, nuėjusius aplankyti kapo ir neradusias kūno, apie pasirodžius angelus, kurie sakė Jėzų esant gyvą (plg Lk 24,22-23), tačiau tai jų neįtikino. Tuomet Jėzus kantriai, pradėdamas nuo Mozės ir pranašų, aiškina jiems ką apie jį kalba Šventasis Raštas. Taip besikalbėdami jie atėjo į kaimą ir užėjo į vieno iš šių dviejų mokinių namus. Atsisėdus prie stalo, Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo laiminimo malda, laužė ir davė mokiniams. Viskas labai panašu į Paskutinę vakarienę. „Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų“ (31). Pirmiausia Jėzaus žodžiai, o paskui duonos laužymas, atvėrė jiems akis. Iš šio epizodo matome kad pagrindinės „vietos“, kuriose mes galime susitikti su Prisikėlusiuoju – tai Dievo Žodis ir Eucharistija.

Brangieji, - linkėjo Šventasis Tėvas, - Velykų laikas visiems mums tebūnie proga su džiaugsmu atrasti mūsų tikėjimo ištakas ir Prisikėlusiojo buvimą su mumis. Eikime tuo keliu, kuriuo Jėzus vedė Emauso mokinius. Šio kelio gale, kaip vakar taip ir šiandien, yra Eucharistija. Jėzus yra su mumis; Jis mus maitina savo Kūnu ir girdo savo Krauju; Jis mus stiprina Šventosios Dvasios galia. (Vatikano radijas)