2012-04-11 17:28:24

Beatifikacijos byla raganavimo papročių aukai


Prancūzijos katalikiško dienraščio „la Croix“ puslapiuose buvo priminta apie Benediktą Daswa, Dievo tarną, kuriam pradėta beatifikacijos byla. Šis Pietų Afrikoje gimęs ir katalikybę priėmęs vyras paliudijo savo tikėjimą iki kraujo praliejimo.

Viename Tzaneen vyskupijos teritorijoje esančiame kaimelyje 1946 metais gimęs Daswa priklausė juodaodžių genčiai vadinamai Lemba arba „Juodaisiais žydais“, kurie laikėsi įvairių žydiškos tradicijos normų dėl maisto, santuokos, kasdienio gyvenimo.

Šeima berniuką 1957 metais išleido į mokyklą, tačiau netrukus tėvui žuvus nelaimingame atsitikime jam, vyriausiam sūnui, teko atsakomybė išlaikyti šeimą, jaunesnius brolius ir seseris. Būtent šiuo periodu pradėjęs dirbti Johanesburge susidraugavo su vienu jaunu kataliku, pradėjo lankyti katechezės būrelį, kuris rinkdavosi tiesiog po figos medžiu, dalyvaudavo kartą per mėnesį atvykstančio kunigo aukojamose Mišiose. 1963 metais pasikrikštijo ir pasirinko Benedikto vardą vietoj ankstesniojo - Tshimangadzo Samuelio.

Įstojęs į aukštesniąją mokyklą įgijo pirmųjų klasių mokytojo specialybę ir užbaigęs gavo paskyrimą į Ha-Dumasi kaimelį. Čia aktyviai dalyvavo parapijinėje veikloje, ypač būdamas su jaunimu.

Šiame kontekste pirmą kartą stipriai susikirto su raganavimo papročiais – jaunimo futbolo komanda, prie kurios subūrimo jis prisidėjo, po kelių pralaimėjimų nusprendė kreiptis į „muti“, į raganių pagalbos. Daswa tam stipriai prieštaravo. Komanda skilo į dvi dalis. Su tais, kurie nenorėjo raganiaus pagalbos, Benediktas Daswa įkūrė naują komandą, nusipelnydamas nemalonės tų, kurie raganavimo papročius pripažino.

1977 metais Daswa buvo paskirtas Nweli kaimelio pagrindinės mokyklos direktoriumi ir ėjo šias pareigas iki pat savo gyvenimo galo. 1980 metais vedė liuteronę Eveliną Shadi ir su ja turėjo aštuonis vaikus, iš kurių paskutinis gimė jau keletą mėnesių po jo mirties. Su visa šeima aktyviai dalyvavo krikščioniškoje veikloje, tapo vienu iš pirmosios kaimelyje bažnyčios statybos iniciatoriumi, buvo gerbiamas kaimo bendruomenės ir kaimo tarybos narys.

Tragiškas epizodas, kurio metu Daswa teko rinktis ar liudyti iki galo savo tikėjimą, ar daryti prieš savo įsitikinimus einančius kompromisus, įvyko 1990 metų pradžioje.

Keletą mėnesių, nuo 1989 metų lapkričio, visą regioną kamavo smarkūs lietūs. 1990 metų sausio gale smarkus žaibavimas įžiebė gaisrus. Kaimelio vyresnieji, Benediktui Daswa nedalyvaujant, nusprendė, kad tai nėra natūralus gamtinis reiškinys. Jie paskelbė rinkliavą, kad būtų galima užmokėti tradiciniam būrėjui, kad šis nustatytų kuris žmogus yra kaltas dėl nelaimių.

Kai Daswa sužinojo apie sprendimą, jam aštriai paprieštaravo ir kategoriškai atsisakė prisidėti prie rinkliavos būrėjui. Savo atsisakymą motyvavo būtent nesuderinamumu su tikėjimu.

Tai įsiutino tuos, kurie išpažino raganavimo tradicijas. Vasario 2 dienos vakare, Benediktui Daswa grįžtant automobiliu iš miesto ligoninės, kurion nuvežė vieną savo giminaitę su sergančiu vaiku, buvo surengta pasala, medžiu užverstas kelias. Kai Daswa išlipo iš automobilio, į jį pradėjo skrieti pakelėje pasislėpusių užpuolikų akmenys.

Sužeistas Daswa vis dėlto sugebėjo nubėgti iki netoliese buvusios trobelės ir prašyti pagalbos. Trobelėje buvusi moteris jį įsileido į vidų, tačiau tuoj pat atbėgęs užpuolikų būrys pasakė, kad užmuš ir ją, jei auka nepasirodys. Tai išgirdęs Daswa pats išėjo laukan, klausdamas kodėl jie nori jį nužudyti. Pamatęs, kad vienas užpuolikas užsimojo kuoka, pradėjo melstis. Kuokos smūgis suskaldė kaukolę. Pasitraukus užpuolikams, trobelėje buvusi moteris pranešė apie tragediją Benedikto šeimai. 1990 metų vasario 10-ąją velionis buvo palaidotas. Policija buvo suėmusi kelis įtariamuosius, tačiau vėliau teismas visus paleido dėl įkalčių trūkumo.

Apylinkių katalikų bendruomenė metams bėgant nepamiršo Benedikto Daswa aukos, aplankydavo jo kapą, paminėdavo mirties metines. Buvo pradėta Daswa, kaip tikėjimo liudytojo, diecezinė byla. Po penkerių metų tyrimo ją sėkmingai užbaigus ir Daswa pripažinus Dievo tarnu, 850 puslapių liudijimų ir kitų dokumentų 2009 metų liepos mėnesį buvo perduota Šventųjų skelbimo kongregacijai Romoje. (Vatikano radijas)








All the contents on this site are copyrighted ©.