Pretenzija religinius įsitikinimus priskirti individualiai sferai prieštarauja religijos
laisvei
Kovo pabaigoje Briuselyje buvo surengtas seminaras-dialogas apie „Religijos laisvę:
pamatinę teisę greitai besikeičiančiame pasaulyje“. Seminarą kartu organizavo Europos
Sąjungos vyskupų konferencijų komisija (COMECE) ir Europos Bažnyčių konferencija (CEC-KEK),
ekumeninė Bažnyčių ir bendruomenių Europoje asociacija, kuriai priklauso ir Lietuvos
liuteronų evangelikų Bažnyčia.
Dienos trukmės susitikime buvo kalbėta apie
religijos laisvę pasaulyje ir Europos Sąjungos viduje. Tarp pakviestų pranešėjų buvo
Karačio arkivyskupas Joseph Coutts ir Paul Bhatti, nužudytojo Pakistano ministro Shahbazo
Bhatti brolis, kalbėję apie sunkią krikščionių ir kitų religinių mažumų situaciją
Pakistane, nepaisant formalios konstitucinės teisės į religijos laisvę.
Milano
katalikiškojo universiteto profesorius Giorgio Feliciani analizavo situaciją Europos
Sąjungos viduje.
Europos Sąjungoje religijos laisvė yra garantuojama ES pamatinių
teisių chartijos 10 skirsniu. Čia pateiktoje formuluotėje rasime daug istorijoje išvystytų
sąvokų, kurios įrašytos šalių konstitucijose ar tarptautiniuose traktatuose. Vis dėlto
atidžiau įsižiūrėjus galima matyti, jog formuluotės perspektyva yra individualistinė
ir nutyli, neatsitiktinai, apie religijos laisvės socialinę dimensiją. Tai nenuoseklu,
mat vis tik garantuojama viešo kulto teisė.
Tai kompensuoja nuostata, jog
ES pripažįsta Bažnyčias, jų tapatybę ir trokšta skaidraus bei nuolatinio dialogo su
jomis.
Pasak pranešėjo, galbūt didžiausia kliūtis religijos laisvei vakarų
Europoje yra stipriu antireliginiu nusiteikimu pasižyminčios kultūrinės ideologijos,
kurios savo būdu siekia interpretuoti juridines normas. Radikaliausiems jų atstovams
religinis fenomenas priklauso iracionaliai dimensijai ir neturi teisės būti minimu
moderniose visuomenėse. Religijos, anot jų, priešinasi mokslinio pažinimo progresui
ir sklaidai, skaldo žmones, gimdo fundamentalizmus, kurie griebiasi prievartos ir
terorizmo. Tad idealiausia būtų, kad jos visai dingtų iš žmonių sąmonių, o kol to
neįvyko, reikia bent jau uždrausti jas viešojoje erdvėje.
Iš tokios perspektyvos
yra neigiama religijų, ypač krikščionybės, kultūrinė, socialinė ir politinė svarba,
jas priskiriant išimtinai individualiai sferai. Taip pat neigiama religinių autoritetų
teisė pasisakyti apie įvairias moralines problemas, pavyzdžiui, apie abortą, eutanaziją,
šeimą, dirbtinį apvaisinimą. Tai pačiai logikai priklauso siekis uždrausti tradicinius
religinius simbolius viešoje erdvėje dėl pagarbos kitų religijų išpažinėjams ar netikintiems.
Neaplenkiami ir pavieniai asmenys – už religinio simbolio nešiojimą jiems gali būti
pagrasinta atleidimu iš darbo, reikalaujama, kad jie elgtųsi taip, tarsi religinių
įsitikinimų visai neturėtų.
Šioms tendencijoms stiprėjant reikia iš naujo
pabrėžti tą religijos laisvės sampratą, kuri apibrėžta tarptautiniuose traktatuose
ir pačioje Europos Sąjungoje. Pripažinimas, kad asmuo turi teisę individualiai ar
kartu su kitais viešai išpažinti savo religinius įsitikinimus yra nesuderinamas su
pretenzija religinį fenomeną priskirti išimtinai privačiai dimensijai.
Seminaro
baigiamajame komunikate Europos Sąjunga raginama budriai saugoti religijos laisvę
savo viduje, o taip pat naudoti savo turimas galias ginant ją visame pasaulyje, vykdydama
savo pačios įsipareigojimą remti demokratiją ir pagarbą žmogaus teisėms. (Vatikano
radijas)