2012-04-08 08:45:14

Lietuvos ganytojų velykiniai sveikinimai


Vilniaus arkivyskupo kardinolo Audrio Juozo Bačkio velykinis žodis

Broliai ir seserys, sveiki sulaukę šviesiųjų Velykų švenčių! Prisikėlusio Viešpaties pasveikinimas – Ramybė Jums! – vėl nušviečia dažnai neramią mūsų kasdienybę, padeda nepamesti iš akių, kas svarbiausia krikščionio, šeimos, bendruomenės ir tautos gyvenime. Išganytojo įsteigtos dvasinės atramos – tikėjimas, viltis ir meilė – vėl kviečia mus būti su Juo Jo pergalėje prieš mirtį. Evangelija nesibaigia Kristaus Prisikėlimu ir Žengimu į Dangų. Ji tęsiasi mūsų gyvenime. Ne mirčiai ir blogiui priklauso paskutinis žodis. Dievo įsiterpimas į žmonijos istoriją pasuko ją amžinojo gėrio link. Šiandien esame visi pakviesti dalyvauti nešant pasauliui gėrį, būti Dievo meilės šviesa, liudyti, kad su Juo galime įveikti bet kokią tamsą.

Dievas yra be galo mylintis ir atlaidus, Jis nė vieno neapleidžia ir neatstumia. Kristus mirė ant Kryžiaus už visų mūsų, visos žmonijos išganymą. Taip ir Bažnyčia visuomet laukia atvėrusi savo glėbį kiekvienam, kuris gal po ilgų klaidžiojimų atsiras prie jos slenksčio. Todėl su džiaugsmu pasitinkame ir tuos, kurie tik per Šv. Velykas praveria šventovių duris, kuriuos iš dvasinio snaudulio pažadina tik Prisikėlimo varpų gausmas. Tačiau neapsigaukite manydami, kad iš tradicijos, įpročio ar neramios sąžinės paraginti atėję į Velyknakčio pamaldas išsyk sutapsite su būriu tų, kurie nuolat yra mirtį įveikusio Kristaus džiaugsmo dalininkais. Pro sunkius žiemos debesis akimirkai prasimušusį saulės švystelėjimą gresia tuoj pat ilgoms dienoms vėl užgesinti šalta ūkana. Idant tai būtų pavasarinis spindulys, kuris įspindęs jau nepasiduoda, tampa saulėta diena, turite pratęsti Velykas kasdiene malda, sekmadieniais su Jėzumi, Šventojo Rašto skaitiniais ir artimo meilės darbais.

Ne vienai dienai, o visai mums likusiai žemiškai kelionei pasistiprinkime iš įtikėjusių liudijimo: Jis Prisikėlė. Žmogus kartais jaučiasi vienišas, bet jis nepaliktas pasaulyje vienas – tereikia pakelti akis ir atverti širdį! Kristus savo mirtimi ir prisikėlimu mus iš tikrųjų išgelbėjo, tačiau šį išgelbėjimą turime priimti, jis turi tapti mūsų. Esame Atpirkėjui lygiai brangūs, lygiai Jo mylimi, tačiau šios malonės nepatirsime be asmeninių pastangų. Todėl linkiu, kad Prisikėlimo džiaugsmas, pasiekęs kiekvienus namus, kiekvieną šeimą, kiekvieną žmogų pasiliktų iš pažiūros mažuose dalykuose. Pradėkime nuo šiol savo dieną Velykų žinios prisiminimu ir baikime ją pamąstydami, ką mums gero Dievas padarė. Tai taps neišsenkančios ramybės šaltiniu kiekvienam. Nes JIS – iš tiesų PRISIKĖLĖ!

Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus sveikinimo žodis Viešpaties Prisikėlimo iškilmės proga: „Tuščias Jėzaus kapas“.

Ankstų rytą Marija Magdalietė atėjo pas Jėzaus kapą be vilties sutikti prisikėlusį Jėzų, o tik atlikti tai, ko nebuvo padaryta išvakarėse prieš žydų Paschą. Atėjusi ji pamatė tuščią kapą ir šią žinią pranešė Jėzaus mokiniams. Tai išgirdę, prie tuščio kapo nuskubėjo du Jėzaus mokiniai. Jonas aplenkė Petrą ir pirmasis pamatė tuščią kapo rūsį bei numestas drobules.

Jonas pirmasis įtikėjo, kad jo mylimas Mokytojas tikrai prisikėlė. Marija Magdalietė, pamačiusi tuščią kapą, mąstė, jog kažkas paėmė Mokytojo kūną. Petras taip pat nesuprato, ką Jėzus buvo kalbėjęs apie savo mirtį ir prisikėlimą. Tik vienas Jonas greitai įtiki Jėzaus prisikėlimu.

Pikti žmonės nurimo tik tuomet, kai atliko savo juodą darbą – Jėzų nuteisė ir prikalė prie kryžiaus. Galilėjietis nebedrums jiems ramybės. Užritintas sunkus akmuo ant Jėzaus kapo bylojo – viskas baigta, minios daugiau nebeseks paskui Galilėjos Mokytoją. Tačiau piktų žmonių piktos viltys Velykų rytą buvo sudaužytos. Nuo šio ryto prasidės pergalingas Jėzaus žygis per Žemės kontinentus ir pasaulio istoriją.

Jėzus kvies geros valios žmones priimti jį – nukryžiuotą ir prisikėlusį, kvies būti teisius, laimins taikdarius ir mylinčius, o jo draugais taps milijonai paprastų, tiesios širdies žmonių. Tačiau atsiras ir tokių, kurie rinksis ne meilę, o neapykantą, ne teisumą, o kreivus kelius. Tokiems žmonėms prisikėlęs Kristus ir šiandien drumsčia ramybę.

Koheleto knygoje skaitome: „Kas buvo, vėl bus; kas įvyko, vėl įvyks. Po saule nėra nieko nauja!“ (Koh 1, 9). Ir šiandien vieni, kaip Magdalena ar Jonas, ieško prisikėlusio Jėzaus artumos, o kiti planuoja, kaip užritinti kuo didesnį akmenį, kad Prisikėlusiojo šviesa nepasiektų vaikų, jaunimo ir šeimų.

Tuščias Jėzaus kapas kalba apie pergalę, kurios niekas negali sukliudyti. Visų erodų ir pilotų pergalės būna trumpalaikės. Ne taip seniai matėme tas trumpas pergales, kai bažnyčios būdavo paverčiamos sandėliais ir gamyklomis, o ant Kristaus Prisikėlimo šventovės bokšto lozungas skelbė šlovę prieš Dievą kovojusiai komunistų partijai. Kas šiandien apie ją kalbama?

Prisikėlęs Kristus kiekvieną iš mūsų, panašiai kaip apaštalą Joną, kviečia priimti jį tikėjimu ir meile. Pirmiausia – Jėzus kviečia priimti jį tikėjimu. Įtikėti Jėzų – tai Evangeliją pasirinkti savo gyvenimo keliu, savo asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime pradėti vadovautis ne besikeičiančiomis žmonių nuomonėmis, bet amžinojo Žodžio Tiesa, užrašyta Šventajame Rašte ir perduota mums Bažnyčios Tradicijos.

Kartais priimti Jėzų tikėjimu nebūna lengva. Apie tai kalba ir mūsų dienų tikrovė, kai išsilavinę žmonės tiki prietarais, o knygynai užversti ezoterine literatūra. Įtikėti Jėzų dažnai reikia drąsos ir pasiryžimo keisti moralinę netvarką savo asmeniniame gyvenime ir dvasiškai prisikelti naujam gyvenimui. Įtikėti Jėzų – tai ne paversti savo gyvenimą turgumi, kur viskas perkama ir parduodama, bet laikytis krikščioniškų principų net tuomet, kai tai brangiai kainuoja. Kai Bažnyčiai buvo sunku, vieni darė kompromisus su sąžine ir nuėjo tarnauti Lietuvos nedraugams, o kiti, tokie kaip Dievo tarnaitė Adelė Dirsytė ar Dievo tarnas arkivyskupas Teofilius Matulionis, ėjo Sibiro ir Gulago keliais. Tik tokie pasirinkimai žmogaus gyvenimą padaro vertą pagarbos.

Jėzų reikia priimti meile, panašiai, kaip tai padarė apaštalas Jonas. Jis aplenkė Petrą, nes labai mylėjo savo Mokytoją ir norėjo kuo greičiau savo akimis pamatyti, kad kapas tikrai yra tuščias. Apie tokią meilę kiek vėliau apaštalas Paulius rašys: „Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13, 7).

Prisikėlusį Kristų reikia priimti pasiryžtant būti jo liudytojais, kad jis būtų žmonių pažįstamas ir mylimas. O kaip reikia Jėzaus liudytojų šiandienėje Lietuvoje! Kai dauguma mato tik užristą akmenį ir pasiduoda piktumui bei nevilčiai, reikia žmonių, kurie šviestų tikėjimu, džiaugsmu ir viltimi. Kai daugelis klaidžioja, beviltiškai ieškodami laimės ten, kur jos negalima rasti, reikia žmonių, panašių į tuos, kurie ankstų rytą bėgo prie Jėzaus kapo ir kuriuos prisikėlęs Kristus pakvietė nešti pasauliui Prisikėlimo žinios.

Sveikinu visus Kristaus Prisikėlimo šventės proga, dalijuosi su Jumis šventiniu džiaugsmu ir linkiu švęsti Velykas, anot apaštalo Pauliaus, ne su senu nuodėmės raugu, bet su tyros širdies ir tiesos duona (plg. 1 Kor 5, 8).

Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos velykinis laiškas

Maironis pradeda vieną iš savo eilėraščių šiais žodžiais: „Sunku mums būtų be vilties!” Taip prieš 150 metų gimusio dvasininko ir poeto eilės nusako visiems mums reikšmingą tiesą – viltis žmogaus gyvenime yra labai svarbi.

Anot poeto: „Be spindulio vilties šviesos pavergtų sielos galią žemė; mes nepažintumėm giedros, ir būtų mūs darbai aptemę.“

Nors viltis mums tokia reikšminga, jos negalime lengvai nusakyti nei juolab pamatyti, paliesti ar išmatuoti kokiais nors matais. Bet ji daugeliu gyvenimo momentų gyvai pasireiškia ir tikrai nėra koks nors neegzistuojantis, klaidinantis miražas. Dėl to ir apaštalas Paulius savo laiške, skirtame jo laikų tikintiesiems Romoje, su dideliu tikrumu rašo: „O viltis neapgauna...“ (Rom 5, 5)

Kasdienybėje pasitaiko labai daug įvairių situacijų, kai viltis yra svarbi, daug nulemianti. Jau minėtame eilėraštyje prelatas Jonas Mačiulis Maironis vilčiai įžvalgiai priskiria keletą savybių. Ji suramina skausme, varge, apdovanoja ištverme, širdį uždega ugnimi.

Viltis pasireiškia įvairiausiai. Mažas vaikas gali gyventi artėjančių švenčių viltimi, tikėtis džiaugsmo, jam skirto dėmesio, galbūt norimos dovanos. Jaunuoliai gyvenimą praturtina viltinga ateities perspektyva, dėl to lengviau nugali gyvenimo iššūkius ir sunkumus. Dirbantis žmogus kasdienybės naštą pakelia tikėdamasis sėkmingos darbo pabaigos, gerų triūso rezultatų ar atlygio. Žemdirbys dirvon sėdamas sėklą tikisi gausaus derliaus. Uolūs tėvai, kantriai ir su meile augindami vaikus, gyvena tikėjimu ir viltimi, kad jie bus gerais žmonėmis, kad jiems viskas gerai klostysis ir kad galbūt jie gyvenime kažką nuveiks geriau nei jų gimdytojai. Viltis ypač reikšminga sunkiai susirgus. Paprastai gyvenime vilčiai gaivinant galima labai daug ko pasiekti. Ir priešingai – viltį praradęs žmogus tampa nelaimingas, kartais net nusprendžia pasitraukti iš gyvenimo.

Nors viltis kyla, stiprėja ir skleidžiasi pirmiausia žmogaus širdyje, ja galima ir kitus uždegti, sustiprinti, padrąsinti. Ji tiesiog neregimai ateina ten, kur daug geranoriškumo, nuoširdžių pastangų. Nesunkiai pastebimas ir dėsningumas: kur daugiau gėrio, tikėjimo, meilės, ten daugiau ir vilties. Ji – viena iš trijų dieviškųjų dorybių ir savo ruožtu sustiprina bei papildo kitas dvi – tikėjimą ir meilę.

Viltį mūsų dainius Maironis vadina ir brangiausia dovana. Taigi ne pačių įsigyta, bet gauta, dovanota vertybe. Mes jos nesukuriame, bet galime ja dalintis, taip pat ją palaikyti bei gausinti.

Pats didžiausias dalykas, ko žmogus gali vìltis, yra amžinasis gyvenimas – palaiminga, niekada nesibaigianti būtis vienybėje su Dievu. Ir amžinasis gyvenimas, ir viltingas troškimas jį pasiekti yra Dievo Kūrėjo mums duota dovana. Velykų rytas ypač padeda tai suprasti. O visas Velykų Tridienis, kai paminime Jėzaus kančią, mirtį ant kryžiaus ir šlovingą jo prisikėlimą, moko, jog viltis neatsiejama ir nuo pasiaukojimo, savęs dovanojimo. Pati didžiausia viltis kyla iš Dievo meilės ir aukos už mus.
Visos kitos vilties apraiškos mūsų gyvenime yra tik tos didžiosios prisikėlimo vilties atspindžiai. Be abejo, ir jie yra vertingi, gaivinantys, nuostabiai pakylėjantys. Bet tikroji ir neišsemiama vilties gelmė yra Dieve.

Kodėl šiuo šventu Velykų laiku svarbu kalbėti apie viltį?

Todėl, kad tikroji viltis kyla iš Jėzaus pergalės prieš mirtį ir jo garbingo prisikėlimo Velykų rytą.

Taip pat todėl, kad mūsų dienomis Vilties turime per mažai.

O jos stokojame ne tik dėl materialinių sunkumų, ekonominės krizės, bet ypač dėl to, kad daugelis nutolę nuo savo Kūrėjo Dievo. Toks žmogus yra tarsi gležnas vynuogienojo daigas, augantis pavėsyje ir be saulės spindulių negalintis subrandinti saldžių vaisių.

Be nutolimo nuo Dievo, yra ir daug kitų viltį slopinančių veiksnių: skurdas, gyvenimo vargai, sunkios ligos, patirtos skriaudos, akivaizdi apgaulė, išnaudojimas, pažeminimai, griaunantys pasitikėjimą kitais žmonėmis. Tai ir aplinkoje sklandanti bendra nusiminimo nuotaika, užkrečianti lyg kokia virusinė liga.

Šiais metais Lietuvoje ypatingai prisimename palaimintąjį arkivyskupą, vienuolį Jurgį Matulaitį. Jį galime prisiminti ir kaip vilties žmogų, skatinantį „Blogį nugalėti gerumu“. Jį nuo mažens lydėjo sveikatos sunkumai, dideli išbandymai teko vyskupo tarnystėje, kai nelengvais Pirmojo pasaulinio karo metais ir iš karto po jo nuolat keitėsi valdžios, politinės santvarkos. Gyvenimo vargai jį užgrūdino ir sustiprino, išmokė neprarasti vilties net sunkiausiose situacijose.

Palaimintojo Užrašuose randame daug pamokančių minčių apie viltį. Patirdamas skriaudas, slogias aplinkos nuotaikas, anuomet dar sunkesnes nei šiandien, jis pataria nepersiimti kritikos, smerkimo nuotaikomis:

„Reikia mokytis matant nematyti ir girdint negirdėti. Reikia mokytis visų tų šunybių, blogybių nejausti taip labai, nesigraužti dėl jų.“ Palaimintasis sako: „Ta gaiži neapykantos rūgštis, kuriai leidžiame viešpatauti mūsų širdyse, daugiau mums patiems kenkia, negu mūsų skriaudėjams. Ji mūsų pačių širdis ėda.“ Kitoje vietoje jis tęsia: „Kiek Viešpačiui Jėzui žmonės visokių šunybių darydavo, o Jis niekada nesiliovė žmonių mylėjęs ir jiems tarnavęs.“

Tikrai verti dėmesio šie būsimo šventojo pastebėjimai ir mūsų dienomis, kad nepasiduotume pesimizmui, perdėtai kritikai, niūrioms nuotaikoms.

Mielieji, Kristaus prisikėlimo vilties padrąsinti ir mes savo gyvenime darbuokimės, kad sugrąžintume prislopintą gyvenimo džiaugsmą, viltį. Gyvenkime tikėjimu ir viltimi pagal savo krikščioniškąjį pašaukimą.

Tegul Kristaus prisikėlimo šventimas mus sustiprina amžinojo gyvenimo ir pergalės prieš mirtį viltimi. Tegul Viešpats mums būna gyvenimo kelią nušviečianti viltis.

Telšių vyskupo Jono Borutos velykinis laiškas vyskupijos tikintiesiems

Mieli Broliai Seserys Kristuje, sveikinu Jus visus sulaukusius didingos, su jokia kita švente nesulyginamos Velykų šventės. Kodėl Velykos tokia didinga ir išskirtinė šventė? Todėl, kad ji pažymėta amžinybės antspaudu, todėl, kad ji atsako į mus visus jaudinantį skaudžiausią klausimą – gyvenimo ir mirties prasmės klausimą.

Sekuliarioji šių dienų kultūra mus mėgina įtikinti, kad mūsų tikrajai laimei pasiekti svarbiausia laikino, greit prabėgančio gyvenimo vertybės, kaip antai jaunystė, sėkminga karjera, išsikovoti aukšti postai valdžioje, solidžios sąskaitos bankuose ir panašiai... Nors peržvelgdami mūsų laikų žiniasklaidos priemonių pateikiamas informacijas, nesunkiai galime įsitikinti kaip visa tai laikina, greitai prarandama... O praradus, belieka nusivylimas, liūdesys, netgi įsiutimas. Jei perverčiame ankstesnių amžių didžiųjų mąstytojų veikalus, matome, kad tai suprato, dėl to sielojosi, tikrosios \ pastoviosios laimės paieškų problemą sprendė tie visų laikų didieji mąstytojai. Visi jie (su nedidelėmis išimtimis) sutartinai liudija, kad žmogaus tikrajai laimei pasiekti aukščiau įvardyti dalykai nėra esminiai, nėra svarbiausi...

Velykų šventėje kviečiu Jus, Broliai Seserys, prisiminti, ką šia tema yra rašę pirmųjų amžių krikščionys rašytojai, taip vadinami Bažnyčios Tėvai. Beje, jų mintys ir įžvalgos sutampa su moderniųjų laikų mąstytojų įžvalgomis ir išvadomis. Vienas iš ankstyvosios Bažnyčios rašytojų (miręs 419 m) Šv. Jeronimas rašė laiške savo bičiuliui Heliodorui:

„Galingas Persų karalius ir karvedys Kserksas, su savo kariais perkopęs kalnus ir jūras perplaukęs, stovėjo ant aukštos kalvos, žvelgė į milžinišką savo kariuomenę ir verkė sakydamas: „Po šimto metų iš tų, kuriuos dabar matau, neliks nei vieno gyvo“.

Mielas Bičiuli, jei mes abu galėtume pakilti į tokią aukštą kalvą, kad visą žemę po savo kojomis matytume, norėčiau tau parodyti visų senųjų karalysčių griuvėsius, kur tauta prieš tautą, valstybė prieš valstybę kovodamos sunyko. Jų piliečiai vieni nukankinti, kiti užmušti, treti potvynių praryti, kiti vergijon parduoti. Čia vestuvių džiaugsmas, o čia pat laidotuvių verksmas. Vienas gimsta, kitas miršta. Vienas turtais pertekęs, kitas elgetauja. Ne tik Kserkso kariai, bet ir visi žmonės, kurie dabar žemėje gyvena, netrukus išmirs. Žmonių kalba nepajėgi išreikšti šio reiškinio apimties, mūsų žodžiai per silpni šią realybę pilnai apibūdinti. Todėl grįžkime į save pačius, lyg iš aukšto dangaus žvelgdami, apmąstykime savo padėtį. Juk tu turbūt nė nepastebėjai, kaip greitai, tiesiog nepastebimai iš vaiko tapai jaunuoliu, vėliau suaugusiu vyru, o dar vėliau žilu seniu! Nors nuolat keičiamės, tačiau kasdien vis mirštame, o nenorime suprasti, kad čia, žemėje, amžinai negyvensime. Štai ką aš sekretoriui diktuoju, ką liepiu užrašyti, ką vėl skaitau ir pataisau, visa tai ėda mano žemiškąjį gyvenimą. Mudu rašom vienas kitam laiškus. Laiškai keliauja per jūras, laivo priešakys skrodžia bangas, kiekvienas bangų smūgis trumpina mūsų gyvenimus. Vienintelis išliekantis laimėjimas šiame audringame gyvenime yra Kristaus meilė, kuri mus jungia. Ši meilė kantri, maloninga. Ji nepavydi, nepasiduoda piktumui, pamiršta kas buvo bloga, nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji viską pakelia ir viskuo viliasi ir visa ištveria. ši meilė niekada nesibaigia, niekuomet nenustos buvusi. Ji ir toliau gyvens mūsų širdyse ir sielose.“

Išeivijoje kun. Jono Gutausko sudarytoje patrologijos antologijoje prie šių Šv. Jeronimo žodžių prijungta Šv. Augustino (mirusio 430 m.) homilijos pastraipa tiesia tiltą iš pesimistinių pasamprotavimų apie žemės gyvenimo laikinumą į Velykų žinios šerdį – Kristaus pergalę prieš visus mus gąsdinančią mirtį. Komentuodamas Apaštalo Jono pirmojo laiško žodžius „Dievo meilė mums pasireiškė tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo Viengimį Sūnų, kad mes gyventume per Jį“ (1Jn 4,9), Šv. Augustinas rašo: „Kokį pavidalą turi meilė, kokią formą, kokią figūrą? Kokias kojas, kokias rankas? Niekas negali to pasakyti. Bet Dievo meilė turi kojas – jos neša tave į bažnyčią. Ji turi rankas: jos pasigailėdamos išsitiesia į vargšus. Ji turi akis: jos pažįsta kenčiančius. Ji turi ausis, apie kurias Viešpats sako: Kas turi ausis klausyti – teklauso“. Neužmirškime, kad meilės Dievui ir meilės artimui stygius yra nuodėmė, per kurią į mūsų žemiškąjį gyvenimą įsiveržia mirtis.

Velyknakčio pamaldose prieš giedodami džiugų „Aleliuja“, skaitome apaštalo Pauliaus romiečiams laiško išrauką: „Broliai Seserys, argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti Jo mirtyje? Taigi krikštu mes esame kartu su Juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą. Jeigu mes esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su Juo. Prisikėlęs iš numirusių Kristus daugiau nebemiršta, mirtis jam nebeturi galios. Kad jis numirė, tai numirė nuodėmei kartą visiems laikams, o kad gyvena – gyvena Dievui. Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje“ (Rom 6, 2-11).

Daugeliui iš jūsų, jau įsišaknijusiems krikščioniškame tikėjime, šie Šventojo Rašto žodžiai suprantami, artimi ir brangūs... Juose atsakymas į jaudinantį klausimą: kodėl Dievas tapęs žmogumi – Kristus – sutiko kentėti ir mirti ant kryžiaus ir kodėl Jis prisikėlė, dėl mūsų prisikėlė? Kitiems dėl įvairiausių aplinkybių krikščioniško tikėjimo pilnai dar nepažįstantiems norime pasiūlyti pamąstymui dar vieno senųjų laikų krikščionių rašytojo Petro Chrizologo (miręs 450 m.) tekstą: „Diena ir naktis taip nuo viena kitos priklauso, kad po nakties poilsio ateina nakties vargas, o po dienos vargo vėl nakties poilsis. Saulė ir mėnulis pasikeisdami dangaus skliaute kasdien praskrieja savo kelią, kad saulė dienos šviesumą padaugintų, o mėnulis ir žvaigždės nakties visiškoje tamsoje nepaliktų. Laikai ateina ir praeina; prasideda ir baigiasi. Taip pat sėklos – javų grūdai: dygsta, auga, kyla aukštyn gražiai pražysta, vėliau palinksta žemyn ir miršta. Ir vėl palaidoti gyvybę teikiančioje dirvoje, net paliesti puvimo, sugrįžta iš dirvos atgal iš mirties į gyvenimą. Jei Dievo Kūrėjo balsas, Viešpaties trimitai padieniui, pamėnesiui, pamečiui nuolatos visa tai pašaukia ir atšaukia, duoda buvimą ir vėl nieku paverčia, išduoda mirčiai ir vėl gyvenimui gražina, kodėl visų dalykų tame tarpe ir žmogaus Kūrėjas Dievas taip elgiasi su visais daiktais ir taip visados daro, argi jis negalėtų ir su mumis taip pasielgti? Argi dieviškoji jėga tik mumyse tėra tokia silpna?

Žmogau, kai dėl tavęs Dievo sukurtame pasaulyje iš mirties viskas atgyja, kodėl tu Dievui veikiant iš mirties negalėtumei prisikelti? Ar tik tavyje Dievo kūrybinė jėga bejėgė, kai dėl tavęs visa kita laikosi, juda, keičiasi ir atsinaujina? Aš tai sakau, ne kad Kristaus Prisikėlimo garbę mažinčiau, bet kad paraginčiau, kad Kristaus Prisikėlimo apšviesti, visi tikėtume gyvųjų ir mirusiųjų prisikėlimu. Juk žemiškojo gyvenimo vargų ir išbandymų kryžius yra mūsų žemiškajam kūnui plūgas, tikėjimas – sėkla; kapas – dirva; kūno jame supuvimas – erdvė prisikėlimo daigui keltis, laikas – laukimas, kad Viešpaties atėjimo pavasariui nusišypsojus, mūsų kūno žaliuojanti dirva subręstu gyvenimo pjūčiai, jokios senatvės ir pabaigos nebebijodama, nei pjautuvo, nei spragilų smūgių daugiau nebekentėdama. Kai senatvėje mūsų nuodėmių pelai mirtyje pražus, mūsų kūnas prisikels naujam amžinam gyvenimui.“ (Šv. Chrizologo citatos pabaiga). Argi mūsų Kūrėjas ir Dievas viso to mūsų galutiniame likime įvykdyti negalėtų!?

Visus tikinčius ir dar tikėjime svyruojančius kviečiu atverti širdis Velykų džiaugsmui, Kristaus pergalės prieš mirtį šviesai. Švęskime džiugia siela šią Prisikėlimo šventę Velyknakčio maldingame budėjime, Velykų ryto džiaugsmingoje procesijoje, švęskime Velykų II-ąją dieną lankydami kapines, kur ilsisi mūsų mirusiųjų artimųjų kūnai laukdami prisikėlimo. Švęskime kartu su jais Velykas, nes Kristus kentėjo, mirė ir prisikėlė ne tik dėl gyvųjų, bet ir dėl mirusiųjų – tiek danguje amžinąsias Velykas pasiekusių, tiek skaistykloje jų dar laukiančių. Kiek tokių krikščionių Žemaičių žemėje gyveno ir kiek gyvena. Velykų antrąją dieną mūsų vyskupijos visose kapinių koplyčiose laikomos Velykų šventės Mišios. Dalyvaukime jose ir kartu su per 600 metų amžinybėn iškeliavusiais mūsų protėviais, seneliais, tėvais, artimaisiais džiaukimės Velykų džiaugsmu: „Kristus kėlės, mirtis krito – Aleliuja, Aleliuja, Aleliuja“!

Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio velykinis sveikinimas

Kristaus prisikėlimas – kelias į dangų! Mieli broliai kunigai, vienuoliai ir vienuolės, brangūs tikintieji! Velykų ryto varpų pažadinti, visi su džiaugsmu atskubėjome pasveikinti Prisikėlusį mirties nugalėtoją Kristų. Šie varpai primena mums, kad Dievas mus be galo myli ir kad neprisirišusieji prie laikinųjų dalykų galės įgyti amžinojo pažado turtą.

Tai stulbinanti naujiena, neduodanti ramiai gyventi žmonijai ir raginanti atsigręžti į Tą, kuris su meile visiems sako: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“ (Jn 11, 25–26).

Kokie laimingi tikintys žmonės! Jų gyvenimas žemėje paženklintas meilės ir aukos dvasios, o užmerkę akis žemei, jie iškeliauja į mylinčio dangaus Tėvo namus, kuriuose niekada nenusileidžia meilės saulė ir kuriuose visi mes susitiksime.

Brangieji! Kaip svarbu gyvenime susitikti Prisikėlusį Kristų ir suprasti, kad tik numarinę savyje puikybę, išdidumą, savimeilę mes sugebėsime numirti nuodėmei bei blogiui, galėsime prisikelti su Kristumi ir jau čia, žemėje, gyventi pilnatvišką tiesos ir meilės gyvenimą!

Kaip svarbu įsiklausyti, ko Dievas nori iš mūsų, kad Jo valia taptų mūsų valia ir mes trokštume kuo nuoširdžiau ją vykdyti, nes to nori mus visus be galo mylintis Dievas!

Juk žinome, kad visos civilizacijos, klausiusios Dievo valios, klestėjo, o žlugo tik pasukusios nuodėmės keliu. Taip nutiko Izraeliui, Senovės Graikijai, Senovės Romai ir kitiems kraštams, pamiršusiems dorą, paniekinusiems Dievą.

Dostojevskis sakydavo: „Jei Dievo nėra, viskas galima.“ Ši mintis labai plačiai išsiskleidusi šių dienų pasaulyje, tačiau prisiminkime, kad kitas didis rašytojas – Chestertonas sakė: „Jei ir netikėčiau Dievą, vis tiek norėčiau, kad mano gydytojas, teisininkas ir bankininkas tikėtų.“

Toks troškimas visiškai suprantamas, nes kiekvienas iš mūsų trokšta teisingumo ir tiesos, o be Dievo pagalbos sunku juos pasiekti.

Todėl Išganytojas ir ateina į žemę, „kad žmonės turėtų gyvenimą, – apsčiai jo turėtų“ (Jn 10,10). Jis mums tampa kelrode žvaigžde per gyvenimo sutemas į Tėvo namus. Ir nėra kito ramybėn vedančio kelio, išskyrus visišką pasitikėjimą Jo valia, Jo meile.

„Tas liftas, kuris turi pakylėti mane i dangų, – tai tavo, Jėzau, rankos” (Šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo Veido Teresė, Vienos sielos istorija, Vilnius, p. 231).

Didysis Senojo Testamento pranašas, kuris kalbėjosi su Dievu, vesdamas išrinktąją tautą į Pažadėtąją žemę, yra pasakęs: „Tikrai, šis įsakymas, kurį šiandien tau duodu, nėra tau nei per sunkus, nei per tolimas. Jis nėra danguje, kad turėtumei sakyti: „Kas iš mūsų gali užlipti į dangų jo mums parnešti ir perduoti, kad galėtume jo laikytis?“ Jis nėra nei anapus jūros, kad turėtumei sakyti: „Kas iš mūsų gali persikelti anapus jūros jo mums parnešti ir perduoti, kad galėtume jo laikytis?“ Ne! Tas žodis yra tau labai arti, – jis yra tavo lūpose ir tavo širdyje, kad vykdytumei. Štai! Šiandien padėjau prieš tave gyvenimą ir gerovę, mirtį ir pražūtį. Šiandien šaukiu dangų ir žemę liudyti prieš tave: padėjau prieš tave gyvenimą ir mirtį, palaiminimus ir prakeikimus. Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi (Įst 30, 11–15,19).

Brangūs broliai ir seserys, rinkimės gyvenimą! Gyvenimą, kuriame Dievas – pirmoje vietoje, o Jo Valios vykdymas – kasdienis mūsų maistas. Tuomet jau čia, žemėje, mes gyvensime visavertį gyvenimą, o užmerkę akis žemei visi susitiksime mus mylinčio dangaus Tėvo amžinojoje laimėje.

Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko velykinis sveikinimas

Gerbiami ir Mieli Broliai ir Seserys, aleliuja! Sveiki sulaukę šv. Velykų, didžiosios pergalės prieš nuodėmę ir mirtį. Pilnų vilties, palaimintų ir džiaugsmingų šv. Velykų Jums linkiu iš visos širdies. Tikrų Velykų!

Velykos šv. Rašto – hebrajų kalba Pascha, tai reiškia perėjimas. Perėjimas iš mirties į gyvenimą, iš vergystės į laisvę, iš blogio į gėrį, iš nuodėmės į prisikėlimą. Viešpats mums įsakė tai skelbti ir liudyti (plg., Apd 10,42). O kaip liudysime? Šv. Paulius nurodo: „Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse“ (Kol 3,1). O palaimintasis vyskupas Jurgis, kurio metus švenčiame, ragina blogį nugalėti gerumu, ragina mokytis iš paties nukryžiuoto ir prisikėlusio Jėzaus. Ačiū Dievui, lietuviai gerumo ir meilės visada mokėsi iš Jėzaus. Karų ir negandų metais čia nebuvo atstumtas nė vienas pavargėlis, nė vienas nemirė badu, kaip prisimena poetas Antanas Rūkas: „Lietuvių tyliuos vienasėdžiuos pabėgėliai prašė duonos.... Badaujantys ėjo ir ėjo, takus į sodybas išmynė. Dalijomės tuo, ką turėjom vargelių širdžių sutartinėj. Suprato jie, imdami duoną, pažvelgę į kryžių suglumę: iš Kristaus atvertojo šono mūs' motinos sėmė gerumą...“

Eglinis-Elinas knygoje „Kraujas ir ginklai“ prisimena: kai Vilijampolės geto žydai, nebepajėgdami iškasti esesininkų užduotos tranšėjos normos, nebegaudavo nė riekelės duonos, jiems grėsė bado mirtis. Tada katalikai studentai sušokdavo į tranšėjas ir kasė už juos. O esesininkai mušė studentus šaukdami: „Išvarysime tą jūsų krikščionišką meilę“... Argi nebėra to gerumo mūsų laikais? Yra!

Ant asfalto gulėjo vyras ir šalia jo sulankstytas dviratis. Daug mašinų pravažiavo, o žmogus gulėjo be sąmonės ir kraujavo. Jau vakaras, naktis. Viena mašina visgi sustojo. Paėmė nelaimingąjį, nuvežė į ligoninę. Gydytojai daug vargo turėjo su juo, bet jiems pavyko šį žmogų grąžinti į gyvenimą, grąžinti žmonai ir dviem dukterims. Pasak tų gydytojų, žmogus buvo pakeltas nuo žemės paskutinę minutę. Nedaug tereikėjo, kad būtų ir miręs ant asfalto... Šeima, patyrusi, kad gelbėtojas katalikas, tapo uoliais katalikais ir nuolat dėkoja Dievui už to gelbėtojo gerumą ir kilnumą.

Nuo mūsų priklauso ne tik atskiro žmogaus, bet ir parapijos, ir Lietuvos, net pasaulio likimas. Jei kitų kančios, vargas ir klaidos mūsų nejaudina – tikrai mums visiems bus blogiau. Nelaimė, jei kas nors blogio akivaizdoje nieko nedaro. Tada jis plečia ne gėrį, o blogį. Dievas žmonijos likimą sudėjo ant mūsų pečių. Mes esame pašaukti būti Jo meilės liudytojais.

Blogį gerumu visada nugalėsime. Palaimintasis vyskupas Jurgis-Matulaitis buvo maldos žmogus, todėl visada toks galingas prieš blogį. Ir mes neapleiskime maldos, kasdienės maldos. Tada įveiksime visas Lietuvos negandas – nesusikalbėjimą, nesąžiningumą, visur klestintį neteisingumą. Aiškiai matome, kad Lietuva be Dievo pagalbos niekaip nebeįveikia korupcijos ir kitų problemų: valdžioje, teismuose, seime. Marija, prieš 95 metus pasirodžiusi Fatimoje, skelbė, kad pasaulį gali išgelbėti tik malda. Dievo Žodis šv. Rašte tai ypatingai pabrėžia: „Nejaugi Dievas neapgintų téisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis?! Aš sakau Jums: netrukus jis apgins jų téises“ (Lk 18,7-8). Visas problemas galime nugalėti tik malda ir tikėjimu, paremtu gerais darbais.

„Štai pergalė, nugalinti pasaulį – mūsų tikėjimas!“ – sako šv. Jonas (1 Jn 5,4). Laiminu, brangieji, Jūsų maldas, Jūsų tikėjimą ir Jūsų pergales!

Kaišiadorių vyskupo Jono Ivanausko žodis Velykų proga

Brangūs broliai kunigai, seserys vienuolės, Mieli vyskupijos tikintieji broliai ir seserys! Dalindamasis gyvo tikėjimo džiaugsmu, sveikinu jus Kristaus Prisikėlimo šventėje! Kartu su apaštalu Pauliumi mes visi “skelbiame gerą naujieną apie protėviams duotąjį pažadą: jį Dievas įvykdė mums, jų vaikams, prikeldamas Jėzų” (Apd 13,32-33). Šį didį džiaugsmą, Gerąją Prisikėlimo žinią, skelbiame drauge su mūsų tikėjimo broliais ir seserimis visame pasaulyje.

Jėzaus prisikėlimo tiesa yra mūsų tikėjimo Kristumi šaltinis ir viršūnė. Ši tiesa pirmosios krikščionių bendruomenės įtikėta ir išgyventa kaip centrinė tiesa, Tradicijos perduota kaip pagrindinė tiesa, Naujuoju Testamentu pagrįsta, drauge su Kryžiumi skelbiama kaip esminė Velykų slėpinio dalis: Kristus prisikėlė iš numirusių, savo mirtimi mirtį nugalėjo, mirusiems gyvybę dovanojo.

Tačiau mums labai svarbus asmeniškas susitikimas su Prisikėlusiuoju, mūsų gyvenimo kelionė į patį giliausią tikėjimo slėpinį.

Visas Evangelijos pasakojimas aiškiai liudija, kad apaštalų tikėjimas Prisikėlimu gimė – Dievo malonei veikiant – iš betarpiško susitikimo su tikru prisikėlusiu Jėzumi.

Prisikėlęs Jėzus su mokiniais bendravo tiesiogiai. Mokiniai drauge su juo valgė, galėjo paliesti. Jėzus ragino juos įsitikinti, kad jis nėra dvasia, o svarbiausia, kad prisikėlęs kūnas yra tas pats, kuris buvo kankintas ir nukryžiuotas. Tačiau šis tikras kūnas tuo pačiu metu turi ir naujų išaukštinto kūno žymių. Jo žmogiškoji prigimtis jau nebegali būti pririšta prie žemės ir jos dėsnių. Ji priklauso vien dangiškajam Tėvui. Dėl to prisikėlęs Jėzus yra visiškai laisvas kada ir kaip pasirodyti savo mokiniams.

Jėzaus prisikėlimas nebuvo sugrįžimas į žemiškąjį gyvenimą. Savo prisikėlusiu kūnu Jėzus pereina iš mirtingo į visai kitą gyvenimą, anapus laiko ir erdvės. Per prisikėlimą Jėzaus kūnas tapo kupinas Šventosios Dvasios galybės, pašlovintas dalyvauja dieviškajame gyvenime.

Paties Prisikėlimo, iš tiesų, niekas savo akimis nematė, ir nė vienas evangelistas jo neaprašė. Niekas negali pasakyti kaip tai atrodė fiziškai, nes tai kartu buvo ir istorinis, ir antgamtinis įvykis. Dar labiau pojūčiais nepagaunama jo slapčiausia esmė, perėjimas į kitą gyvenimą. Jėzaus prisikėlimas, kaip įvykis, vis dėlto netelpa istoriniuose rėmuose ir išlieka vienas svarbiausių tikėjimo slėpinių. Dėl to Kristus apsireiškė ne pasauliui, bet savo mokiniams, kad jie būtų liudytojai žmonėms.

Apaštalas Paulius savo meto krikščionims ir kartu mums rašo: “Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas” (1Kor 15,14). Ką reiškia mums Kristaus Prisikėlimas? Kaip jis paliečia mus, jo tikinčiuosius?

Savo mirtimi Kristus mus išlaisvino iš nuodėmės, o Prisikėlimu atvėrė kelią į naują gyvenimą. Jis grąžina mums Dievo malonę, kad mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą. Nuodėmės užtraukta mirtis yra nugalėta ir mums vėl yra grąžinta Dievo malonė.

Prisikėlęs Kristus gyvena mumyse, kad žemiško gyvenimo kelionė tikėjimu, viltimi ir meile mus vestų į gerojo Tėvo namus, kad mes taip pat savo meto žmonėms liudytume susitikimą su Prisikėlusiuoju.

Prisikėlęs Kristus yra blogio ir nuodėmės nugalėtojas. Kaip svarbu, kad mes tikėtume, jog blogis pasaulyje yra nugalimas jo kryžiumi.

Pagaliau Prisikėlęs Kristus yra mūsų būsimojo prisikėlimo pagrindas ir šaltinis. “Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių, kaip užmigusiųjų pirmgimis... Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti”. (1Kor 15,20-22). Laukiant, kol tai įvyks, prisikėlęs Kristus gyvena mūsų, jį tikinčiųjų širdyse. Mes nebe sau gyvename, bet tam, kuris už mus numirė ir buvo prikeltas. Amen.

Lietuvos kariuomenės ordinaro vyskupo Gintaro Grušo laiškas šv. Velykų proga

Brangūs broliai ir seserys Kristuje, Tėvynės tarnystėje, Kristus prisikėlė! Jis tikrai prisikėlė!!! Tai Velykinis sveikinimas, kuris liudija Velykų slėpinį, skleisdamas mūsų išganymo viltį ir džiaugsmą. Tai Kristaus pergalės ir mūsų pergalės šauksmas.

Linkiu, kad visi giliai patirtumėm šį Velykinį slėpinį. Tikėjimas, kad Kristus iš tiesų nugalėjo mirtį, tesustiprina mūsų viltį ir troškulį amžinybės pažadais. Tesustiprina mus gyvenimui meilėje ir vienybėje su Dievu ir vienų su kitais. Tokiu būdu ir mes galime dalyvauti Prisikėlusio Kristaus džiaugsme. Šia švente ne tik paminime Viešpaties pergalę. Velykos mus įgalina ją priimti, ja gyventi. Esame pašaukti šioje šventėje atrasti tikrąjį mūsų kelią, kuriuo sekame paskui laimėjusią šviesą į džiaugsmą mūsų gyvenimuose.

JAV kariuomenė prieš kurį laiką labai plačiai naudojamu reklamos kampanijos šūkiu kvietė jaunuolius stoti į kariuomenę, nes joje jie taptų viskuo, kuo gali būti (Be all that you can be). Tarnystė kariuomenėje iš tikrųjų paskatina visus pasitempti – fiziškai, intelektualiai, morališkai, psichologiškai, – kad karys galėtų įvykdyti jam ar jai patikėtą misiją. Misiją, kuri reikalauja ir asmeninių įgūdžių, ir pasitikėjimo savo vadais.

Velykose švenčiame savo Didžiojo Vado pergalę. Jis ne tik laimi lemtingą mūsų neišvengiamo likimo mūšį, bet ir pasilieka su mumis, žadėdamas saugiai nuvesti į amžinosios pergalės šalį. Idant mes galėtumėm ja džiaugtis, galėtumėm būti tuo, kuo galime būti, tapti tuo, kam esame sukurti, reikia drąsos ir ištvermės vykdyti mums duotus įsakymus.

Pirmasis mūsų pilno dalyvavimo Jo pergalėje žingsnis – tai asmeninis ryšys su Juo. Turime Jį prisiminti ne tik per šventes, bet ir nuolat ieškoti gyvo kontakto, kurio dėka išgirsime Kristų mums kalbantį ir vedantį gyvenimo keliu. Didžiąją Savaitę susitinkame su Juo Kryžiaus kančioje. Susitinkame su Jo mirties ir prisikėlimo dėka suteikiamu nuodėmių atleidimu Susitaikinimo sakramente. Susitinkame su Juo Paskutinės Vakarienės įsteigtoje Šv. Eucharistijoje. Susitinkame su Juo esančiu tarp mūsų Dievo Žodyje. Susitinkame su Prisikėlusiu Kristumi Velyknakčio ir Velykų dienos liturgijoje.

Šį džiaugsmą tikrai patirsime savo gyvenimuose, jeigu mūsų Velykų šventimas nebus paviršutiniškas, nes paviršutiniškas dalyvavimas iškilmėse greitai išblėsta. Idant patirtume Kristaus pergalę, neužtenka ją prisiminti, pamaldose dalyvauti tiktai per šventes. Taip, tarsi būti šeimos nariu užtektų tik per jubiliejus drauge susėsti prie stalo ar kariui būti kariu užtektų dalyvauti tik šventiniuose paraduose bei rikiuotėse. Jei norime patirti pergalės džiaugsmą, būtinos tęstinės mūsų pastangos, drąsa, kantrybė ir ištvermė. Kristus nori, kad mes turėtumėm jo džiaugsmą ir kad šis džiaugsmas mumyse išliktų (plg. Jn 15, 11). Mes esame pašaukti ne tik trumpai pasveikinti pergalę, bet ir amžinai gyventi joje.

Idant neišblėstų mūsų pergalės džiaugsmas, atverkime Jam savo gyvenimus, kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta bet kokį žinojimą, kad būtumėte pripildyti visos Dievo pilnybės (Ef 3, 17–19).

Tuo tikslu Bažnyčia mus kviečia nuolat išgyventi šį slėpinį. Kasdien palaikyti ryšį su Juo asmeninėje maldoje ir Šv. Rašto skaityme. Velykų Tridienį minėti kas savaitę. Kiekvieną penktadienį malda bei savo kūnu – susilaikydami nuo mėsos ir kitokiais pasiaukojimais – prisiminti Kristaus kančią ir mirtį. Kiekvieną sekmadienį švęsti mažąsias Velykas. Atsitraukimas nuo kasdienių rūpesčių, paskyrimas laiko Dievui ir savo artimiesiems padės nepasiduoti pastoviems pasaulio mėginimams nukreipti mūsų mintis ir širdis nuo mums suteiktos Kristaus pergalės.

Linkiu kiekvienam giliai ją patirti ir išsaugoti savo širdyje. Tada išbandymai, kuriais priešas bando suklaidinti mūsų žingsnius, bus įveikti ir niekas mūsų neatskirs nuo Kristaus meilės. Kristus Prisikėlė! Karas – laimėtas! Kelias – jau pramintas, o mums belieka sekti Didžiojo Vado nurodymus ir kartu su Juo sugrįšime į Tėvo namus amžinai gyventi Jo Palaimoje. Lai šviesi žinia apie Kristaus pergalę pasiekia Jus ir Jūsų šeimas, ypač tuos, kurie tarnauja tarptautinėse operacijose ir jų sugrįžtant laukiančius šeimos narius. Lai lydi ši žinia Jus visus metus, pripildydama Jūsų širdis Prisikėlusiojo džiaugsmu.

* * *

Lietuvos Vyskupų Konferencijos delegato užsienio lietuvių katalikų sielovadai prel. Edmundo Putrimo velykinis sveikinimas

Brangūs broliai ir seserys Kristuje, Socialinė žiniasklaida, kaip Facebook, Twitter, 'blog'ai, podcasts, video ir dalinimasis nuotraukomis, yra žymiai pakeitus bendravimo ir susisiekimo būdą organizacijoms, bendruomenėms bei individams. Dabartinės žinios, mintys, net ir gandai, pasklinda po pasaulį akimirksniu. Socialinė žiniasklaida sudaro sąlygas pasidalinti mintimis su kitais, sustiprina santykius ir sujungia su plačiu pasauliu. Tačiau, kyla ir sunkumai: pvz,. jei silpnas saugumas, tai būna pažeistas privatumas, plinta klaidinga informacija, kuri, savo ruožtu, gali sunaikinti žmonių reputaciją, smeižti jų tikėjimą ar net sukelti spaudimą pakeisti organizacijų tikslą. T. Nico dal Molino rašė straipsnyje” Atrasti savąjį palaiminimą” (Bernardinai.lt/2012-02-02) "…Žaibo greitumu plinta gėdos kultūra, propaguojanti požiūrį, kad jei nesi toks kaip kiti, nesi kitų pripažintas, didžioji masė tave neišvengiamai „ekskomunikuos". Šiai kultūrai talkina spartėjantis negatyvizmas..."

Deja, šiais laikais kai kuriems katalikams tapo norma kritiškai 'pasirinkti' ką tikėti ir kaip tikėjimą praktikuoti. Popiežius Benediktas XVI vadina šią praktiką "reliatyvizmo diktatūrą" - formą, kuri nepripažįsta nieko galutinai ir kurių standartus sudaro vien tik savo ego ir troškimai" (Popiežius Benediktas XVI, 2005 m. konklavos pamokslo įvadas). Lietuviai, kurie pergyveno nacių ir sovietų puolimus, supranta, kokia neigiama diktatūros ideologija, kuri bandė pavergti mūsų tautinį tapatumą, panaikinti mūsų šalį ir net prieštaravo Katalikų Bažnyčiai, pašalino tikėjimo laisvę. Šv. Paulius, kuris pats persekiojo krikščionis (Apd 9:1-3, 22:2-6), patyręs Prisikėlusio Kristaus viziją atsivertė ir tapo Tautų apaštalu (Apd 9:1-22; 22:1-16). Šiandien skaitydami jo laiškus Naujame Testamente, suprantame, kad šv. Paulius niekada neatskyrė tikėjimo troškulio nuo Bažnyčios. Net ir Palaimintasis Jurgis Matulaitis rašė savo dienoraštyje, “Duok, Dieve, kad dėl Taves ir Tavo Bažnyčios dar daugiau galėčiau dirbti, vargti ir kentėti. Duok, kad sudegčiau nuo darbo kaitros ir meilės ugnies dėl Taves ir Tavo Bažnyčios” (1913.04.05), išreikšdamas mūsų asmeninio dvasingumo ryšį, jungiantį mus su Kristaus mistiniu kūnu – su Bažnyčia.

Jėzus taip pat turėjo problemų su korupcija, grasino 'nugriauti šventyklą ir pažadėjo ją atstatyti per tris dienas' (Jn 02:19). Tačiau, Jis niekada nereikalavo išardyti žydų tikėjimo praktikos. Kitaip tariant, Jėzus atėjo ne panaikinti įstatymą, tačiau jį įvykdyti (Mt 05:17). Kristaus meilėje nuodėmingam pasauliui randame mūsų Bažnyčios pradžią, mūsų sakramentų šaltinį, žmogaus istorijos supratimą ir viltį amžinajam gyvenimui. Jo kunigystėje, Jo aukoje ant kryžiaus, Jo prisikėlime išaugo mūsų relinginės apeigos, kurias Bažnyčia mums perduoda, tęsdama Kristaus atpirkimo darbą.

Netrukus mes, tikintieji, švęsime šv. Velykų Tridienį, pradedant Didžiojo ketvirtadienio Paskutine vakariene, Didžiojo penktadienio aistra ir nukryžiavimu, o baigsime mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimu Velykų sekmadienį. Lai šis laikotarpis nelieka tik socialiniu susitikimu, bet suteikia mums dvasinį atnaujinimą ir gilesnį supratimą, kad visi mes esame dalis Bažnyčios – prisikėlusio Kristaus bendruomenės.







All the contents on this site are copyrighted ©.