Vilniaus arkivyskupo kardinolo Audrio Juozo Bačkio velykinis žodis
Broliai
ir seserys, sveiki sulaukę šviesiųjų Velykų švenčių! Prisikėlusio Viešpaties pasveikinimas
– Ramybė Jums! – vėl nušviečia dažnai neramią mūsų kasdienybę, padeda nepamesti iš
akių, kas svarbiausia krikščionio, šeimos, bendruomenės ir tautos gyvenime. Išganytojo
įsteigtos dvasinės atramos – tikėjimas, viltis ir meilė – vėl kviečia mus būti su
Juo Jo pergalėje prieš mirtį. Evangelija nesibaigia Kristaus Prisikėlimu ir Žengimu
į Dangų. Ji tęsiasi mūsų gyvenime. Ne mirčiai ir blogiui priklauso paskutinis žodis.
Dievo įsiterpimas į žmonijos istoriją pasuko ją amžinojo gėrio link. Šiandien esame
visi pakviesti dalyvauti nešant pasauliui gėrį, būti Dievo meilės šviesa, liudyti,
kad su Juo galime įveikti bet kokią tamsą.
Dievas yra be galo mylintis ir atlaidus,
Jis nė vieno neapleidžia ir neatstumia. Kristus mirė ant Kryžiaus už visų mūsų, visos
žmonijos išganymą. Taip ir Bažnyčia visuomet laukia atvėrusi savo glėbį kiekvienam,
kuris gal po ilgų klaidžiojimų atsiras prie jos slenksčio. Todėl su džiaugsmu pasitinkame
ir tuos, kurie tik per Šv. Velykas praveria šventovių duris, kuriuos iš dvasinio snaudulio
pažadina tik Prisikėlimo varpų gausmas. Tačiau neapsigaukite manydami, kad iš tradicijos,
įpročio ar neramios sąžinės paraginti atėję į Velyknakčio pamaldas išsyk sutapsite
su būriu tų, kurie nuolat yra mirtį įveikusio Kristaus džiaugsmo dalininkais. Pro
sunkius žiemos debesis akimirkai prasimušusį saulės švystelėjimą gresia tuoj pat ilgoms
dienoms vėl užgesinti šalta ūkana. Idant tai būtų pavasarinis spindulys, kuris įspindęs
jau nepasiduoda, tampa saulėta diena, turite pratęsti Velykas kasdiene malda, sekmadieniais
su Jėzumi, Šventojo Rašto skaitiniais ir artimo meilės darbais.
Ne vienai dienai,
o visai mums likusiai žemiškai kelionei pasistiprinkime iš įtikėjusių liudijimo: Jis
Prisikėlė. Žmogus kartais jaučiasi vienišas, bet jis nepaliktas pasaulyje vienas –
tereikia pakelti akis ir atverti širdį! Kristus savo mirtimi ir prisikėlimu mus iš
tikrųjų išgelbėjo, tačiau šį išgelbėjimą turime priimti, jis turi tapti mūsų. Esame
Atpirkėjui lygiai brangūs, lygiai Jo mylimi, tačiau šios malonės nepatirsime be asmeninių
pastangų. Todėl linkiu, kad Prisikėlimo džiaugsmas, pasiekęs kiekvienus namus, kiekvieną
šeimą, kiekvieną žmogų pasiliktų iš pažiūros mažuose dalykuose. Pradėkime nuo šiol
savo dieną Velykų žinios prisiminimu ir baikime ją pamąstydami, ką mums gero Dievas
padarė. Tai taps neišsenkančios ramybės šaltiniu kiekvienam. Nes JIS – iš tiesų PRISIKĖLĖ!
Kauno
arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus sveikinimo žodis Viešpaties Prisikėlimo iškilmės proga:
„Tuščias Jėzaus kapas“.
Ankstų rytą Marija Magdalietė atėjo pas Jėzaus
kapą be vilties sutikti prisikėlusį Jėzų, o tik atlikti tai, ko nebuvo padaryta išvakarėse
prieš žydų Paschą. Atėjusi ji pamatė tuščią kapą ir šią žinią pranešė Jėzaus mokiniams.
Tai išgirdę, prie tuščio kapo nuskubėjo du Jėzaus mokiniai. Jonas aplenkė Petrą ir
pirmasis pamatė tuščią kapo rūsį bei numestas drobules.
Jonas pirmasis įtikėjo,
kad jo mylimas Mokytojas tikrai prisikėlė. Marija Magdalietė, pamačiusi tuščią kapą,
mąstė, jog kažkas paėmė Mokytojo kūną. Petras taip pat nesuprato, ką Jėzus buvo kalbėjęs
apie savo mirtį ir prisikėlimą. Tik vienas Jonas greitai įtiki Jėzaus prisikėlimu.
Pikti žmonės nurimo tik tuomet, kai atliko savo juodą darbą – Jėzų nuteisė
ir prikalė prie kryžiaus. Galilėjietis nebedrums jiems ramybės. Užritintas sunkus
akmuo ant Jėzaus kapo bylojo – viskas baigta, minios daugiau nebeseks paskui Galilėjos
Mokytoją. Tačiau piktų žmonių piktos viltys Velykų rytą buvo sudaužytos. Nuo šio ryto
prasidės pergalingas Jėzaus žygis per Žemės kontinentus ir pasaulio istoriją.
Jėzus
kvies geros valios žmones priimti jį – nukryžiuotą ir prisikėlusį, kvies būti teisius,
laimins taikdarius ir mylinčius, o jo draugais taps milijonai paprastų, tiesios širdies
žmonių. Tačiau atsiras ir tokių, kurie rinksis ne meilę, o neapykantą, ne teisumą,
o kreivus kelius. Tokiems žmonėms prisikėlęs Kristus ir šiandien drumsčia ramybę.
Koheleto
knygoje skaitome: „Kas buvo, vėl bus; kas įvyko, vėl įvyks. Po saule nėra nieko nauja!“
(Koh 1, 9). Ir šiandien vieni, kaip Magdalena ar Jonas, ieško prisikėlusio Jėzaus
artumos, o kiti planuoja, kaip užritinti kuo didesnį akmenį, kad Prisikėlusiojo šviesa
nepasiektų vaikų, jaunimo ir šeimų.
Tuščias Jėzaus kapas kalba apie pergalę,
kurios niekas negali sukliudyti. Visų erodų ir pilotų pergalės būna trumpalaikės.
Ne taip seniai matėme tas trumpas pergales, kai bažnyčios būdavo paverčiamos sandėliais
ir gamyklomis, o ant Kristaus Prisikėlimo šventovės bokšto lozungas skelbė šlovę prieš
Dievą kovojusiai komunistų partijai. Kas šiandien apie ją kalbama?
Prisikėlęs
Kristus kiekvieną iš mūsų, panašiai kaip apaštalą Joną, kviečia priimti jį tikėjimu
ir meile. Pirmiausia – Jėzus kviečia priimti jį tikėjimu. Įtikėti Jėzų – tai Evangeliją
pasirinkti savo gyvenimo keliu, savo asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime pradėti
vadovautis ne besikeičiančiomis žmonių nuomonėmis, bet amžinojo Žodžio Tiesa, užrašyta
Šventajame Rašte ir perduota mums Bažnyčios Tradicijos.
Kartais priimti Jėzų
tikėjimu nebūna lengva. Apie tai kalba ir mūsų dienų tikrovė, kai išsilavinę žmonės
tiki prietarais, o knygynai užversti ezoterine literatūra. Įtikėti Jėzų dažnai reikia
drąsos ir pasiryžimo keisti moralinę netvarką savo asmeniniame gyvenime ir dvasiškai
prisikelti naujam gyvenimui. Įtikėti Jėzų – tai ne paversti savo gyvenimą turgumi,
kur viskas perkama ir parduodama, bet laikytis krikščioniškų principų net tuomet,
kai tai brangiai kainuoja. Kai Bažnyčiai buvo sunku, vieni darė kompromisus su sąžine
ir nuėjo tarnauti Lietuvos nedraugams, o kiti, tokie kaip Dievo tarnaitė Adelė Dirsytė
ar Dievo tarnas arkivyskupas Teofilius Matulionis, ėjo Sibiro ir Gulago keliais. Tik
tokie pasirinkimai žmogaus gyvenimą padaro vertą pagarbos.
Jėzų reikia priimti
meile, panašiai, kaip tai padarė apaštalas Jonas. Jis aplenkė Petrą, nes labai mylėjo
savo Mokytoją ir norėjo kuo greičiau savo akimis pamatyti, kad kapas tikrai yra tuščias.
Apie tokią meilę kiek vėliau apaštalas Paulius rašys: „Ji visa pakelia, visa tiki,
viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13, 7).
Prisikėlusį Kristų reikia
priimti pasiryžtant būti jo liudytojais, kad jis būtų žmonių pažįstamas ir mylimas.
O kaip reikia Jėzaus liudytojų šiandienėje Lietuvoje! Kai dauguma mato tik užristą
akmenį ir pasiduoda piktumui bei nevilčiai, reikia žmonių, kurie šviestų tikėjimu,
džiaugsmu ir viltimi. Kai daugelis klaidžioja, beviltiškai ieškodami laimės ten, kur
jos negalima rasti, reikia žmonių, panašių į tuos, kurie ankstų rytą bėgo prie Jėzaus
kapo ir kuriuos prisikėlęs Kristus pakvietė nešti pasauliui Prisikėlimo žinios.
Sveikinu
visus Kristaus Prisikėlimo šventės proga, dalijuosi su Jumis šventiniu džiaugsmu ir
linkiu švęsti Velykas, anot apaštalo Pauliaus, ne su senu nuodėmės raugu, bet su tyros
širdies ir tiesos duona (plg. 1 Kor 5, 8).
Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos
velykinis laiškas
Maironis pradeda vieną iš savo eilėraščių šiais žodžiais:
„Sunku mums būtų be vilties!” Taip prieš 150 metų gimusio dvasininko ir poeto eilės
nusako visiems mums reikšmingą tiesą – viltis žmogaus gyvenime yra labai svarbi.
Anot
poeto: „Be spindulio vilties šviesos pavergtų sielos galią žemė; mes nepažintumėm
giedros, ir būtų mūs darbai aptemę.“
Nors viltis mums tokia reikšminga, jos
negalime lengvai nusakyti nei juolab pamatyti, paliesti ar išmatuoti kokiais nors
matais. Bet ji daugeliu gyvenimo momentų gyvai pasireiškia ir tikrai nėra koks nors
neegzistuojantis, klaidinantis miražas. Dėl to ir apaštalas Paulius savo laiške, skirtame
jo laikų tikintiesiems Romoje, su dideliu tikrumu rašo: „O viltis neapgauna...“ (Rom
5, 5)
Kasdienybėje pasitaiko labai daug įvairių situacijų, kai viltis yra
svarbi, daug nulemianti. Jau minėtame eilėraštyje prelatas Jonas Mačiulis Maironis
vilčiai įžvalgiai priskiria keletą savybių. Ji suramina skausme, varge, apdovanoja
ištverme, širdį uždega ugnimi.
Viltis pasireiškia įvairiausiai. Mažas vaikas
gali gyventi artėjančių švenčių viltimi, tikėtis džiaugsmo, jam skirto dėmesio, galbūt
norimos dovanos. Jaunuoliai gyvenimą praturtina viltinga ateities perspektyva, dėl
to lengviau nugali gyvenimo iššūkius ir sunkumus. Dirbantis žmogus kasdienybės naštą
pakelia tikėdamasis sėkmingos darbo pabaigos, gerų triūso rezultatų ar atlygio. Žemdirbys
dirvon sėdamas sėklą tikisi gausaus derliaus. Uolūs tėvai, kantriai ir su meile augindami
vaikus, gyvena tikėjimu ir viltimi, kad jie bus gerais žmonėmis, kad jiems viskas
gerai klostysis ir kad galbūt jie gyvenime kažką nuveiks geriau nei jų gimdytojai.
Viltis ypač reikšminga sunkiai susirgus. Paprastai gyvenime vilčiai gaivinant galima
labai daug ko pasiekti. Ir priešingai – viltį praradęs žmogus tampa nelaimingas, kartais
net nusprendžia pasitraukti iš gyvenimo.
Nors viltis kyla, stiprėja ir skleidžiasi
pirmiausia žmogaus širdyje, ja galima ir kitus uždegti, sustiprinti, padrąsinti. Ji
tiesiog neregimai ateina ten, kur daug geranoriškumo, nuoširdžių pastangų. Nesunkiai
pastebimas ir dėsningumas: kur daugiau gėrio, tikėjimo, meilės, ten daugiau ir vilties.
Ji – viena iš trijų dieviškųjų dorybių ir savo ruožtu sustiprina bei papildo kitas
dvi – tikėjimą ir meilę.
Viltį mūsų dainius Maironis vadina ir brangiausia
dovana. Taigi ne pačių įsigyta, bet gauta, dovanota vertybe. Mes jos nesukuriame,
bet galime ja dalintis, taip pat ją palaikyti bei gausinti.
Pats didžiausias
dalykas, ko žmogus gali vìltis, yra amžinasis gyvenimas – palaiminga, niekada nesibaigianti
būtis vienybėje su Dievu. Ir amžinasis gyvenimas, ir viltingas troškimas jį pasiekti
yra Dievo Kūrėjo mums duota dovana. Velykų rytas ypač padeda tai suprasti. O visas
Velykų Tridienis, kai paminime Jėzaus kančią, mirtį ant kryžiaus ir šlovingą jo prisikėlimą,
moko, jog viltis neatsiejama ir nuo pasiaukojimo, savęs dovanojimo. Pati didžiausia
viltis kyla iš Dievo meilės ir aukos už mus. Visos kitos vilties apraiškos mūsų
gyvenime yra tik tos didžiosios prisikėlimo vilties atspindžiai. Be abejo, ir jie
yra vertingi, gaivinantys, nuostabiai pakylėjantys. Bet tikroji ir neišsemiama vilties
gelmė yra Dieve.
Kodėl šiuo šventu Velykų laiku svarbu kalbėti apie viltį?
Todėl, kad tikroji viltis kyla iš Jėzaus pergalės prieš mirtį ir jo garbingo
prisikėlimo Velykų rytą.
Taip pat todėl, kad mūsų dienomis Vilties turime
per mažai.
O jos stokojame ne tik dėl materialinių sunkumų, ekonominės krizės,
bet ypač dėl to, kad daugelis nutolę nuo savo Kūrėjo Dievo. Toks žmogus yra tarsi
gležnas vynuogienojo daigas, augantis pavėsyje ir be saulės spindulių negalintis subrandinti
saldžių vaisių.
Be nutolimo nuo Dievo, yra ir daug kitų viltį slopinančių
veiksnių: skurdas, gyvenimo vargai, sunkios ligos, patirtos skriaudos, akivaizdi apgaulė,
išnaudojimas, pažeminimai, griaunantys pasitikėjimą kitais žmonėmis. Tai ir aplinkoje
sklandanti bendra nusiminimo nuotaika, užkrečianti lyg kokia virusinė liga.
Šiais
metais Lietuvoje ypatingai prisimename palaimintąjį arkivyskupą, vienuolį Jurgį Matulaitį.
Jį galime prisiminti ir kaip vilties žmogų, skatinantį „Blogį nugalėti gerumu“. Jį
nuo mažens lydėjo sveikatos sunkumai, dideli išbandymai teko vyskupo tarnystėje, kai
nelengvais Pirmojo pasaulinio karo metais ir iš karto po jo nuolat keitėsi valdžios,
politinės santvarkos. Gyvenimo vargai jį užgrūdino ir sustiprino, išmokė neprarasti
vilties net sunkiausiose situacijose.
Palaimintojo Užrašuose randame daug
pamokančių minčių apie viltį. Patirdamas skriaudas, slogias aplinkos nuotaikas, anuomet
dar sunkesnes nei šiandien, jis pataria nepersiimti kritikos, smerkimo nuotaikomis:
„Reikia mokytis matant nematyti ir girdint negirdėti. Reikia mokytis visų
tų šunybių, blogybių nejausti taip labai, nesigraužti dėl jų.“ Palaimintasis sako:
„Ta gaiži neapykantos rūgštis, kuriai leidžiame viešpatauti mūsų širdyse, daugiau
mums patiems kenkia, negu mūsų skriaudėjams. Ji mūsų pačių širdis ėda.“ Kitoje vietoje
jis tęsia: „Kiek Viešpačiui Jėzui žmonės visokių šunybių darydavo, o Jis niekada nesiliovė
žmonių mylėjęs ir jiems tarnavęs.“
Tikrai verti dėmesio šie būsimo šventojo
pastebėjimai ir mūsų dienomis, kad nepasiduotume pesimizmui, perdėtai kritikai, niūrioms
nuotaikoms.
Mielieji, Kristaus prisikėlimo vilties padrąsinti ir mes savo
gyvenime darbuokimės, kad sugrąžintume prislopintą gyvenimo džiaugsmą, viltį. Gyvenkime
tikėjimu ir viltimi pagal savo krikščioniškąjį pašaukimą.
Tegul Kristaus prisikėlimo
šventimas mus sustiprina amžinojo gyvenimo ir pergalės prieš mirtį viltimi. Tegul
Viešpats mums būna gyvenimo kelią nušviečianti viltis.
Telšių vyskupo Jono
Borutos velykinis laiškas vyskupijos tikintiesiems
Mieli Broliai
Seserys Kristuje, sveikinu Jus visus sulaukusius didingos, su jokia kita švente nesulyginamos
Velykų šventės. Kodėl Velykos tokia didinga ir išskirtinė šventė? Todėl, kad ji pažymėta
amžinybės antspaudu, todėl, kad ji atsako į mus visus jaudinantį skaudžiausią klausimą
– gyvenimo ir mirties prasmės klausimą.
Sekuliarioji šių dienų kultūra mus
mėgina įtikinti, kad mūsų tikrajai laimei pasiekti svarbiausia laikino, greit prabėgančio
gyvenimo vertybės, kaip antai jaunystė, sėkminga karjera, išsikovoti aukšti postai
valdžioje, solidžios sąskaitos bankuose ir panašiai... Nors peržvelgdami mūsų laikų
žiniasklaidos priemonių pateikiamas informacijas, nesunkiai galime įsitikinti kaip
visa tai laikina, greitai prarandama... O praradus, belieka nusivylimas, liūdesys,
netgi įsiutimas. Jei perverčiame ankstesnių amžių didžiųjų mąstytojų veikalus, matome,
kad tai suprato, dėl to sielojosi, tikrosios \ pastoviosios laimės paieškų problemą
sprendė tie visų laikų didieji mąstytojai. Visi jie (su nedidelėmis išimtimis) sutartinai
liudija, kad žmogaus tikrajai laimei pasiekti aukščiau įvardyti dalykai nėra esminiai,
nėra svarbiausi...
Velykų šventėje kviečiu Jus, Broliai Seserys, prisiminti,
ką šia tema yra rašę pirmųjų amžių krikščionys rašytojai, taip vadinami Bažnyčios
Tėvai. Beje, jų mintys ir įžvalgos sutampa su moderniųjų laikų mąstytojų įžvalgomis
ir išvadomis. Vienas iš ankstyvosios Bažnyčios rašytojų (miręs 419 m) Šv. Jeronimas
rašė laiške savo bičiuliui Heliodorui:
„Galingas Persų karalius ir karvedys
Kserksas, su savo kariais perkopęs kalnus ir jūras perplaukęs, stovėjo ant aukštos
kalvos, žvelgė į milžinišką savo kariuomenę ir verkė sakydamas: „Po šimto metų iš
tų, kuriuos dabar matau, neliks nei vieno gyvo“.
Mielas Bičiuli, jei mes abu
galėtume pakilti į tokią aukštą kalvą, kad visą žemę po savo kojomis matytume, norėčiau
tau parodyti visų senųjų karalysčių griuvėsius, kur tauta prieš tautą, valstybė prieš
valstybę kovodamos sunyko. Jų piliečiai vieni nukankinti, kiti užmušti, treti potvynių
praryti, kiti vergijon parduoti. Čia vestuvių džiaugsmas, o čia pat laidotuvių verksmas.
Vienas gimsta, kitas miršta. Vienas turtais pertekęs, kitas elgetauja. Ne tik Kserkso
kariai, bet ir visi žmonės, kurie dabar žemėje gyvena, netrukus išmirs. Žmonių kalba
nepajėgi išreikšti šio reiškinio apimties, mūsų žodžiai per silpni šią realybę pilnai
apibūdinti. Todėl grįžkime į save pačius, lyg iš aukšto dangaus žvelgdami, apmąstykime
savo padėtį. Juk tu turbūt nė nepastebėjai, kaip greitai, tiesiog nepastebimai iš
vaiko tapai jaunuoliu, vėliau suaugusiu vyru, o dar vėliau žilu seniu! Nors nuolat
keičiamės, tačiau kasdien vis mirštame, o nenorime suprasti, kad čia, žemėje, amžinai
negyvensime. Štai ką aš sekretoriui diktuoju, ką liepiu užrašyti, ką vėl skaitau ir
pataisau, visa tai ėda mano žemiškąjį gyvenimą. Mudu rašom vienas kitam laiškus. Laiškai
keliauja per jūras, laivo priešakys skrodžia bangas, kiekvienas bangų smūgis trumpina
mūsų gyvenimus. Vienintelis išliekantis laimėjimas šiame audringame gyvenime yra Kristaus
meilė, kuri mus jungia. Ši meilė kantri, maloninga. Ji nepavydi, nepasiduoda piktumui,
pamiršta kas buvo bloga, nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji viską pakelia ir viskuo
viliasi ir visa ištveria. ši meilė niekada nesibaigia, niekuomet nenustos buvusi.
Ji ir toliau gyvens mūsų širdyse ir sielose.“
Išeivijoje kun. Jono Gutausko
sudarytoje patrologijos antologijoje prie šių Šv. Jeronimo žodžių prijungta Šv. Augustino
(mirusio 430 m.) homilijos pastraipa tiesia tiltą iš pesimistinių pasamprotavimų apie
žemės gyvenimo laikinumą į Velykų žinios šerdį – Kristaus pergalę prieš visus mus
gąsdinančią mirtį. Komentuodamas Apaštalo Jono pirmojo laiško žodžius „Dievo meilė
mums pasireiškė tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo Viengimį Sūnų, kad mes gyventume
per Jį“ (1Jn 4,9), Šv. Augustinas rašo: „Kokį pavidalą turi meilė, kokią formą, kokią
figūrą? Kokias kojas, kokias rankas? Niekas negali to pasakyti. Bet Dievo meilė turi
kojas – jos neša tave į bažnyčią. Ji turi rankas: jos pasigailėdamos išsitiesia į
vargšus. Ji turi akis: jos pažįsta kenčiančius. Ji turi ausis, apie kurias Viešpats
sako: Kas turi ausis klausyti – teklauso“. Neužmirškime, kad meilės Dievui ir meilės
artimui stygius yra nuodėmė, per kurią į mūsų žemiškąjį gyvenimą įsiveržia mirtis.
Velyknakčio
pamaldose prieš giedodami džiugų „Aleliuja“, skaitome apaštalo Pauliaus romiečiams
laiško išrauką: „Broliai Seserys, argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje
Jėzuje, esame pakrikštyti Jo mirtyje? Taigi krikštu mes esame kartu su Juo palaidoti
mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes
pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą. Jeigu mes esame mirę su Kristumi, tikime ir
gyvensią su Juo. Prisikėlęs iš numirusių Kristus daugiau nebemiršta, mirtis jam nebeturi
galios. Kad jis numirė, tai numirė nuodėmei kartą visiems laikams, o kad gyvena –
gyvena Dievui. Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje
Jėzuje“ (Rom 6, 2-11).
Daugeliui iš jūsų, jau įsišaknijusiems krikščioniškame
tikėjime, šie Šventojo Rašto žodžiai suprantami, artimi ir brangūs... Juose atsakymas
į jaudinantį klausimą: kodėl Dievas tapęs žmogumi – Kristus – sutiko kentėti ir mirti
ant kryžiaus ir kodėl Jis prisikėlė, dėl mūsų prisikėlė? Kitiems dėl įvairiausių aplinkybių
krikščioniško tikėjimo pilnai dar nepažįstantiems norime pasiūlyti pamąstymui dar
vieno senųjų laikų krikščionių rašytojo Petro Chrizologo (miręs 450 m.) tekstą: „Diena
ir naktis taip nuo viena kitos priklauso, kad po nakties poilsio ateina nakties vargas,
o po dienos vargo vėl nakties poilsis. Saulė ir mėnulis pasikeisdami dangaus skliaute
kasdien praskrieja savo kelią, kad saulė dienos šviesumą padaugintų, o mėnulis ir
žvaigždės nakties visiškoje tamsoje nepaliktų. Laikai ateina ir praeina; prasideda
ir baigiasi. Taip pat sėklos – javų grūdai: dygsta, auga, kyla aukštyn gražiai pražysta,
vėliau palinksta žemyn ir miršta. Ir vėl palaidoti gyvybę teikiančioje dirvoje, net
paliesti puvimo, sugrįžta iš dirvos atgal iš mirties į gyvenimą. Jei Dievo Kūrėjo
balsas, Viešpaties trimitai padieniui, pamėnesiui, pamečiui nuolatos visa tai pašaukia
ir atšaukia, duoda buvimą ir vėl nieku paverčia, išduoda mirčiai ir vėl gyvenimui
gražina, kodėl visų dalykų tame tarpe ir žmogaus Kūrėjas Dievas taip elgiasi su visais
daiktais ir taip visados daro, argi jis negalėtų ir su mumis taip pasielgti? Argi
dieviškoji jėga tik mumyse tėra tokia silpna?
Žmogau, kai dėl tavęs Dievo sukurtame
pasaulyje iš mirties viskas atgyja, kodėl tu Dievui veikiant iš mirties negalėtumei
prisikelti? Ar tik tavyje Dievo kūrybinė jėga bejėgė, kai dėl tavęs visa kita laikosi,
juda, keičiasi ir atsinaujina? Aš tai sakau, ne kad Kristaus Prisikėlimo garbę mažinčiau,
bet kad paraginčiau, kad Kristaus Prisikėlimo apšviesti, visi tikėtume gyvųjų ir mirusiųjų
prisikėlimu. Juk žemiškojo gyvenimo vargų ir išbandymų kryžius yra mūsų žemiškajam
kūnui plūgas, tikėjimas – sėkla; kapas – dirva; kūno jame supuvimas – erdvė prisikėlimo
daigui keltis, laikas – laukimas, kad Viešpaties atėjimo pavasariui nusišypsojus,
mūsų kūno žaliuojanti dirva subręstu gyvenimo pjūčiai, jokios senatvės ir pabaigos
nebebijodama, nei pjautuvo, nei spragilų smūgių daugiau nebekentėdama. Kai senatvėje
mūsų nuodėmių pelai mirtyje pražus, mūsų kūnas prisikels naujam amžinam gyvenimui.“
(Šv. Chrizologo citatos pabaiga). Argi mūsų Kūrėjas ir Dievas viso to mūsų galutiniame
likime įvykdyti negalėtų!?
Visus tikinčius ir dar tikėjime svyruojančius kviečiu
atverti širdis Velykų džiaugsmui, Kristaus pergalės prieš mirtį šviesai. Švęskime
džiugia siela šią Prisikėlimo šventę Velyknakčio maldingame budėjime, Velykų ryto
džiaugsmingoje procesijoje, švęskime Velykų II-ąją dieną lankydami kapines, kur ilsisi
mūsų mirusiųjų artimųjų kūnai laukdami prisikėlimo. Švęskime kartu su jais Velykas,
nes Kristus kentėjo, mirė ir prisikėlė ne tik dėl gyvųjų, bet ir dėl mirusiųjų – tiek
danguje amžinąsias Velykas pasiekusių, tiek skaistykloje jų dar laukiančių. Kiek tokių
krikščionių Žemaičių žemėje gyveno ir kiek gyvena. Velykų antrąją dieną mūsų vyskupijos
visose kapinių koplyčiose laikomos Velykų šventės Mišios. Dalyvaukime jose ir kartu
su per 600 metų amžinybėn iškeliavusiais mūsų protėviais, seneliais, tėvais, artimaisiais
džiaukimės Velykų džiaugsmu: „Kristus kėlės, mirtis krito – Aleliuja, Aleliuja, Aleliuja“!
Šiaulių
vyskupo Eugenijaus Bartulio velykinis sveikinimas
Kristaus prisikėlimas
– kelias į dangų! Mieli broliai kunigai, vienuoliai ir vienuolės, brangūs tikintieji!
Velykų ryto varpų pažadinti, visi su džiaugsmu atskubėjome pasveikinti Prisikėlusį
mirties nugalėtoją Kristų. Šie varpai primena mums, kad Dievas mus be galo myli ir
kad neprisirišusieji prie laikinųjų dalykų galės įgyti amžinojo pažado turtą.
Tai
stulbinanti naujiena, neduodanti ramiai gyventi žmonijai ir raginanti atsigręžti į
Tą, kuris su meile visiems sako: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane,
– nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties
per amžius“ (Jn 11, 25–26).
Kokie laimingi tikintys žmonės! Jų gyvenimas žemėje
paženklintas meilės ir aukos dvasios, o užmerkę akis žemei, jie iškeliauja į mylinčio
dangaus Tėvo namus, kuriuose niekada nenusileidžia meilės saulė ir kuriuose visi mes
susitiksime.
Brangieji! Kaip svarbu gyvenime susitikti Prisikėlusį Kristų ir
suprasti, kad tik numarinę savyje puikybę, išdidumą, savimeilę mes sugebėsime numirti
nuodėmei bei blogiui, galėsime prisikelti su Kristumi ir jau čia, žemėje, gyventi
pilnatvišką tiesos ir meilės gyvenimą!
Kaip svarbu įsiklausyti, ko Dievas nori
iš mūsų, kad Jo valia taptų mūsų valia ir mes trokštume kuo nuoširdžiau ją vykdyti,
nes to nori mus visus be galo mylintis Dievas!
Juk žinome, kad visos civilizacijos,
klausiusios Dievo valios, klestėjo, o žlugo tik pasukusios nuodėmės keliu. Taip nutiko
Izraeliui, Senovės Graikijai, Senovės Romai ir kitiems kraštams, pamiršusiems dorą,
paniekinusiems Dievą.
Dostojevskis sakydavo: „Jei Dievo nėra, viskas galima.“
Ši mintis labai plačiai išsiskleidusi šių dienų pasaulyje, tačiau prisiminkime, kad
kitas didis rašytojas – Chestertonas sakė: „Jei ir netikėčiau Dievą, vis tiek norėčiau,
kad mano gydytojas, teisininkas ir bankininkas tikėtų.“
Toks troškimas visiškai
suprantamas, nes kiekvienas iš mūsų trokšta teisingumo ir tiesos, o be Dievo pagalbos
sunku juos pasiekti.
Todėl Išganytojas ir ateina į žemę, „kad žmonės turėtų
gyvenimą, – apsčiai jo turėtų“ (Jn 10,10). Jis mums tampa kelrode žvaigžde per gyvenimo
sutemas į Tėvo namus. Ir nėra kito ramybėn vedančio kelio, išskyrus visišką pasitikėjimą
Jo valia, Jo meile.
„Tas liftas, kuris turi pakylėti mane i dangų, – tai tavo,
Jėzau, rankos” (Šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo Veido Teresė, Vienos sielos
istorija, Vilnius, p. 231).
Didysis Senojo Testamento pranašas, kuris kalbėjosi
su Dievu, vesdamas išrinktąją tautą į Pažadėtąją žemę, yra pasakęs: „Tikrai, šis įsakymas,
kurį šiandien tau duodu, nėra tau nei per sunkus, nei per tolimas. Jis nėra danguje,
kad turėtumei sakyti: „Kas iš mūsų gali užlipti į dangų jo mums parnešti ir perduoti,
kad galėtume jo laikytis?“ Jis nėra nei anapus jūros, kad turėtumei sakyti: „Kas iš
mūsų gali persikelti anapus jūros jo mums parnešti ir perduoti, kad galėtume jo laikytis?“
Ne! Tas žodis yra tau labai arti, – jis yra tavo lūpose ir tavo širdyje, kad vykdytumei.
Štai! Šiandien padėjau prieš tave gyvenimą ir gerovę, mirtį ir pražūtį. Šiandien šaukiu
dangų ir žemę liudyti prieš tave: padėjau prieš tave gyvenimą ir mirtį, palaiminimus
ir prakeikimus. Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi (Įst 30,
11–15,19).
Brangūs broliai ir seserys, rinkimės gyvenimą! Gyvenimą, kuriame
Dievas – pirmoje vietoje, o Jo Valios vykdymas – kasdienis mūsų maistas. Tuomet jau
čia, žemėje, mes gyvensime visavertį gyvenimą, o užmerkę akis žemei visi susitiksime
mus mylinčio dangaus Tėvo amžinojoje laimėje.
Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko
velykinis sveikinimas
Gerbiami ir Mieli Broliai ir Seserys, aleliuja!
Sveiki sulaukę šv. Velykų, didžiosios pergalės prieš nuodėmę ir mirtį. Pilnų vilties,
palaimintų ir džiaugsmingų šv. Velykų Jums linkiu iš visos širdies. Tikrų Velykų!
Velykos
šv. Rašto – hebrajų kalba Pascha, tai reiškia perėjimas. Perėjimas iš mirties į gyvenimą,
iš vergystės į laisvę, iš blogio į gėrį, iš nuodėmės į prisikėlimą. Viešpats mums
įsakė tai skelbti ir liudyti (plg., Apd 10,42). O kaip liudysime? Šv. Paulius nurodo:
„Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse“ (Kol 3,1). O palaimintasis
vyskupas Jurgis, kurio metus švenčiame, ragina blogį nugalėti gerumu, ragina mokytis
iš paties nukryžiuoto ir prisikėlusio Jėzaus. Ačiū Dievui, lietuviai gerumo ir meilės
visada mokėsi iš Jėzaus. Karų ir negandų metais čia nebuvo atstumtas nė vienas pavargėlis,
nė vienas nemirė badu, kaip prisimena poetas Antanas Rūkas: „Lietuvių tyliuos vienasėdžiuos
pabėgėliai prašė duonos.... Badaujantys ėjo ir ėjo, takus į sodybas išmynė. Dalijomės
tuo, ką turėjom vargelių širdžių sutartinėj. Suprato jie, imdami duoną, pažvelgę
į kryžių suglumę: iš Kristaus atvertojo šono mūs' motinos sėmė gerumą...“
Eglinis-Elinas
knygoje „Kraujas ir ginklai“ prisimena: kai Vilijampolės geto žydai, nebepajėgdami
iškasti esesininkų užduotos tranšėjos normos, nebegaudavo nė riekelės duonos, jiems
grėsė bado mirtis. Tada katalikai studentai sušokdavo į tranšėjas ir kasė už juos.
O esesininkai mušė studentus šaukdami: „Išvarysime tą jūsų krikščionišką meilę“...
Argi nebėra to gerumo mūsų laikais? Yra!
Ant asfalto gulėjo vyras ir šalia
jo sulankstytas dviratis. Daug mašinų pravažiavo, o žmogus gulėjo be sąmonės ir kraujavo.
Jau vakaras, naktis. Viena mašina visgi sustojo. Paėmė nelaimingąjį, nuvežė į ligoninę.
Gydytojai daug vargo turėjo su juo, bet jiems pavyko šį žmogų grąžinti į gyvenimą,
grąžinti žmonai ir dviem dukterims. Pasak tų gydytojų, žmogus buvo pakeltas nuo žemės
paskutinę minutę. Nedaug tereikėjo, kad būtų ir miręs ant asfalto... Šeima, patyrusi,
kad gelbėtojas katalikas, tapo uoliais katalikais ir nuolat dėkoja Dievui už to gelbėtojo
gerumą ir kilnumą.
Nuo mūsų priklauso ne tik atskiro žmogaus, bet ir parapijos,
ir Lietuvos, net pasaulio likimas. Jei kitų kančios, vargas ir klaidos mūsų nejaudina
– tikrai mums visiems bus blogiau. Nelaimė, jei kas nors blogio akivaizdoje nieko
nedaro. Tada jis plečia ne gėrį, o blogį. Dievas žmonijos likimą sudėjo ant mūsų pečių.
Mes esame pašaukti būti Jo meilės liudytojais.
Blogį gerumu visada nugalėsime.
Palaimintasis vyskupas Jurgis-Matulaitis buvo maldos žmogus, todėl visada toks galingas
prieš blogį. Ir mes neapleiskime maldos, kasdienės maldos. Tada įveiksime visas Lietuvos
negandas – nesusikalbėjimą, nesąžiningumą, visur klestintį neteisingumą. Aiškiai matome,
kad Lietuva be Dievo pagalbos niekaip nebeįveikia korupcijos ir kitų problemų: valdžioje,
teismuose, seime. Marija, prieš 95 metus pasirodžiusi Fatimoje, skelbė, kad pasaulį
gali išgelbėti tik malda. Dievo Žodis šv. Rašte tai ypatingai pabrėžia: „Nejaugi Dievas
neapgintų téisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis?! Aš sakau
Jums: netrukus jis apgins jų téises“ (Lk 18,7-8). Visas problemas galime nugalėti
tik malda ir tikėjimu, paremtu gerais darbais.
„Štai pergalė, nugalinti pasaulį
– mūsų tikėjimas!“ – sako šv. Jonas (1 Jn 5,4). Laiminu, brangieji, Jūsų maldas, Jūsų
tikėjimą ir Jūsų pergales!
Kaišiadorių vyskupo Jono Ivanausko žodis
Velykų proga
Brangūs broliai kunigai, seserys vienuolės, Mieli vyskupijos
tikintieji broliai ir seserys! Dalindamasis gyvo tikėjimo džiaugsmu, sveikinu jus
Kristaus Prisikėlimo šventėje! Kartu su apaštalu Pauliumi mes visi “skelbiame gerą
naujieną apie protėviams duotąjį pažadą: jį Dievas įvykdė mums, jų vaikams, prikeldamas
Jėzų” (Apd 13,32-33). Šį didį džiaugsmą, Gerąją Prisikėlimo žinią, skelbiame drauge
su mūsų tikėjimo broliais ir seserimis visame pasaulyje.
Jėzaus prisikėlimo
tiesa yra mūsų tikėjimo Kristumi šaltinis ir viršūnė. Ši tiesa pirmosios krikščionių
bendruomenės įtikėta ir išgyventa kaip centrinė tiesa, Tradicijos perduota kaip pagrindinė
tiesa, Naujuoju Testamentu pagrįsta, drauge su Kryžiumi skelbiama kaip esminė Velykų
slėpinio dalis: Kristus prisikėlė iš numirusių, savo mirtimi mirtį nugalėjo, mirusiems
gyvybę dovanojo.
Tačiau mums labai svarbus asmeniškas susitikimas su Prisikėlusiuoju,
mūsų gyvenimo kelionė į patį giliausią tikėjimo slėpinį.
Visas Evangelijos
pasakojimas aiškiai liudija, kad apaštalų tikėjimas Prisikėlimu gimė – Dievo malonei
veikiant – iš betarpiško susitikimo su tikru prisikėlusiu Jėzumi.
Prisikėlęs
Jėzus su mokiniais bendravo tiesiogiai. Mokiniai drauge su juo valgė, galėjo paliesti.
Jėzus ragino juos įsitikinti, kad jis nėra dvasia, o svarbiausia, kad prisikėlęs kūnas
yra tas pats, kuris buvo kankintas ir nukryžiuotas. Tačiau šis tikras kūnas tuo pačiu
metu turi ir naujų išaukštinto kūno žymių. Jo žmogiškoji prigimtis jau nebegali būti
pririšta prie žemės ir jos dėsnių. Ji priklauso vien dangiškajam Tėvui. Dėl to prisikėlęs
Jėzus yra visiškai laisvas kada ir kaip pasirodyti savo mokiniams.
Jėzaus
prisikėlimas nebuvo sugrįžimas į žemiškąjį gyvenimą. Savo prisikėlusiu kūnu Jėzus
pereina iš mirtingo į visai kitą gyvenimą, anapus laiko ir erdvės. Per prisikėlimą
Jėzaus kūnas tapo kupinas Šventosios Dvasios galybės, pašlovintas dalyvauja dieviškajame
gyvenime.
Paties Prisikėlimo, iš tiesų, niekas savo akimis nematė, ir nė vienas
evangelistas jo neaprašė. Niekas negali pasakyti kaip tai atrodė fiziškai, nes tai
kartu buvo ir istorinis, ir antgamtinis įvykis. Dar labiau pojūčiais nepagaunama jo
slapčiausia esmė, perėjimas į kitą gyvenimą. Jėzaus prisikėlimas, kaip įvykis, vis
dėlto netelpa istoriniuose rėmuose ir išlieka vienas svarbiausių tikėjimo slėpinių.
Dėl to Kristus apsireiškė ne pasauliui, bet savo mokiniams, kad jie būtų liudytojai
žmonėms.
Apaštalas Paulius savo meto krikščionims ir kartu mums rašo: “Jei
Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas” (1Kor
15,14). Ką reiškia mums Kristaus Prisikėlimas? Kaip jis paliečia mus, jo tikinčiuosius?
Savo mirtimi Kristus mus išlaisvino iš nuodėmės, o Prisikėlimu atvėrė kelią
į naują gyvenimą. Jis grąžina mums Dievo malonę, kad mes pradėtume gyventi atnaujintą
gyvenimą. Nuodėmės užtraukta mirtis yra nugalėta ir mums vėl yra grąžinta Dievo malonė.
Prisikėlęs Kristus gyvena mumyse, kad žemiško gyvenimo kelionė tikėjimu, viltimi
ir meile mus vestų į gerojo Tėvo namus, kad mes taip pat savo meto žmonėms liudytume
susitikimą su Prisikėlusiuoju.
Prisikėlęs Kristus yra blogio ir nuodėmės nugalėtojas.
Kaip svarbu, kad mes tikėtume, jog blogis pasaulyje yra nugalimas jo kryžiumi.
Pagaliau
Prisikėlęs Kristus yra mūsų būsimojo prisikėlimo pagrindas ir šaltinis. “Kristus tikrai
yra prikeltas iš numirusių, kaip užmigusiųjų pirmgimis... Kaip Adome visi miršta,
taip Kristuje visi bus atgaivinti”. (1Kor 15,20-22). Laukiant, kol tai įvyks, prisikėlęs
Kristus gyvena mūsų, jį tikinčiųjų širdyse. Mes nebe sau gyvename, bet tam, kuris
už mus numirė ir buvo prikeltas. Amen.
Lietuvos kariuomenės ordinaro vyskupo
Gintaro Grušo laiškas šv. Velykų proga
Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
Tėvynės tarnystėje, Kristus prisikėlė! Jis tikrai prisikėlė!!! Tai Velykinis sveikinimas,
kuris liudija Velykų slėpinį, skleisdamas mūsų išganymo viltį ir džiaugsmą. Tai Kristaus
pergalės ir mūsų pergalės šauksmas.
Linkiu, kad visi giliai patirtumėm šį Velykinį
slėpinį. Tikėjimas, kad Kristus iš tiesų nugalėjo mirtį, tesustiprina mūsų viltį ir
troškulį amžinybės pažadais. Tesustiprina mus gyvenimui meilėje ir vienybėje su Dievu
ir vienų su kitais. Tokiu būdu ir mes galime dalyvauti Prisikėlusio Kristaus džiaugsme.
Šia švente ne tik paminime Viešpaties pergalę. Velykos mus įgalina ją priimti, ja
gyventi. Esame pašaukti šioje šventėje atrasti tikrąjį mūsų kelią, kuriuo sekame paskui
laimėjusią šviesą į džiaugsmą mūsų gyvenimuose.
JAV kariuomenė prieš kurį laiką
labai plačiai naudojamu reklamos kampanijos šūkiu kvietė jaunuolius stoti į kariuomenę,
nes joje jie taptų viskuo, kuo gali būti (Be all that you can be). Tarnystė kariuomenėje
iš tikrųjų paskatina visus pasitempti – fiziškai, intelektualiai, morališkai, psichologiškai,
– kad karys galėtų įvykdyti jam ar jai patikėtą misiją. Misiją, kuri reikalauja ir
asmeninių įgūdžių, ir pasitikėjimo savo vadais.
Velykose švenčiame savo Didžiojo
Vado pergalę. Jis ne tik laimi lemtingą mūsų neišvengiamo likimo mūšį, bet ir pasilieka
su mumis, žadėdamas saugiai nuvesti į amžinosios pergalės šalį. Idant mes galėtumėm
ja džiaugtis, galėtumėm būti tuo, kuo galime būti, tapti tuo, kam esame sukurti, reikia
drąsos ir ištvermės vykdyti mums duotus įsakymus.
Pirmasis mūsų pilno dalyvavimo
Jo pergalėje žingsnis – tai asmeninis ryšys su Juo. Turime Jį prisiminti ne tik per
šventes, bet ir nuolat ieškoti gyvo kontakto, kurio dėka išgirsime Kristų mums kalbantį
ir vedantį gyvenimo keliu. Didžiąją Savaitę susitinkame su Juo Kryžiaus kančioje.
Susitinkame su Jo mirties ir prisikėlimo dėka suteikiamu nuodėmių atleidimu Susitaikinimo
sakramente. Susitinkame su Juo Paskutinės Vakarienės įsteigtoje Šv. Eucharistijoje.
Susitinkame su Juo esančiu tarp mūsų Dievo Žodyje. Susitinkame su Prisikėlusiu Kristumi
Velyknakčio ir Velykų dienos liturgijoje.
Šį džiaugsmą tikrai patirsime savo
gyvenimuose, jeigu mūsų Velykų šventimas nebus paviršutiniškas, nes paviršutiniškas
dalyvavimas iškilmėse greitai išblėsta. Idant patirtume Kristaus pergalę, neužtenka
ją prisiminti, pamaldose dalyvauti tiktai per šventes. Taip, tarsi būti šeimos nariu
užtektų tik per jubiliejus drauge susėsti prie stalo ar kariui būti kariu užtektų
dalyvauti tik šventiniuose paraduose bei rikiuotėse. Jei norime patirti pergalės džiaugsmą,
būtinos tęstinės mūsų pastangos, drąsa, kantrybė ir ištvermė. Kristus nori, kad mes
turėtumėm jo džiaugsmą ir kad šis džiaugsmas mumyse išliktų (plg. Jn 15, 11). Mes
esame pašaukti ne tik trumpai pasveikinti pergalę, bet ir amžinai gyventi joje.
Idant
neišblėstų mūsų pergalės džiaugsmas, atverkime Jam savo gyvenimus, kad Kristus per
tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte
suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis,
ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta bet kokį žinojimą, kad būtumėte pripildyti
visos Dievo pilnybės (Ef 3, 17–19).
Tuo tikslu Bažnyčia mus kviečia nuolat
išgyventi šį slėpinį. Kasdien palaikyti ryšį su Juo asmeninėje maldoje ir Šv. Rašto
skaityme. Velykų Tridienį minėti kas savaitę. Kiekvieną penktadienį malda bei savo
kūnu – susilaikydami nuo mėsos ir kitokiais pasiaukojimais – prisiminti Kristaus kančią
ir mirtį. Kiekvieną sekmadienį švęsti mažąsias Velykas. Atsitraukimas nuo kasdienių
rūpesčių, paskyrimas laiko Dievui ir savo artimiesiems padės nepasiduoti pastoviems
pasaulio mėginimams nukreipti mūsų mintis ir širdis nuo mums suteiktos Kristaus pergalės.
Linkiu
kiekvienam giliai ją patirti ir išsaugoti savo širdyje. Tada išbandymai, kuriais priešas
bando suklaidinti mūsų žingsnius, bus įveikti ir niekas mūsų neatskirs nuo Kristaus
meilės. Kristus Prisikėlė! Karas – laimėtas! Kelias – jau pramintas, o mums belieka
sekti Didžiojo Vado nurodymus ir kartu su Juo sugrįšime į Tėvo namus amžinai gyventi
Jo Palaimoje. Lai šviesi žinia apie Kristaus pergalę pasiekia Jus ir Jūsų šeimas,
ypač tuos, kurie tarnauja tarptautinėse operacijose ir jų sugrįžtant laukiančius šeimos
narius. Lai lydi ši žinia Jus visus metus, pripildydama Jūsų širdis Prisikėlusiojo
džiaugsmu.
* * *
Lietuvos Vyskupų Konferencijos delegato
užsienio lietuvių katalikų sielovadai prel. Edmundo Putrimo velykinis sveikinimas
Brangūs
broliai ir seserys Kristuje, Socialinė žiniasklaida, kaip Facebook, Twitter, 'blog'ai,
podcasts, video ir dalinimasis nuotraukomis, yra žymiai pakeitus bendravimo ir susisiekimo
būdą organizacijoms, bendruomenėms bei individams. Dabartinės žinios, mintys, net
ir gandai, pasklinda po pasaulį akimirksniu. Socialinė žiniasklaida sudaro sąlygas
pasidalinti mintimis su kitais, sustiprina santykius ir sujungia su plačiu pasauliu.
Tačiau, kyla ir sunkumai: pvz,. jei silpnas saugumas, tai būna pažeistas privatumas,
plinta klaidinga informacija, kuri, savo ruožtu, gali sunaikinti žmonių reputaciją,
smeižti jų tikėjimą ar net sukelti spaudimą pakeisti organizacijų tikslą. T. Nico
dal Molino rašė straipsnyje” Atrasti savąjį palaiminimą” (Bernardinai.lt/2012-02-02)
"…Žaibo greitumu plinta gėdos kultūra, propaguojanti požiūrį, kad jei nesi toks kaip
kiti, nesi kitų pripažintas, didžioji masė tave neišvengiamai „ekskomunikuos". Šiai
kultūrai talkina spartėjantis negatyvizmas..."
Deja, šiais laikais kai kuriems
katalikams tapo norma kritiškai 'pasirinkti' ką tikėti ir kaip tikėjimą praktikuoti.
Popiežius Benediktas XVI vadina šią praktiką "reliatyvizmo diktatūrą" - formą, kuri
nepripažįsta nieko galutinai ir kurių standartus sudaro vien tik savo ego ir troškimai"
(Popiežius Benediktas XVI, 2005 m. konklavos pamokslo įvadas). Lietuviai, kurie pergyveno
nacių ir sovietų puolimus, supranta, kokia neigiama diktatūros ideologija, kuri bandė
pavergti mūsų tautinį tapatumą, panaikinti mūsų šalį ir net prieštaravo Katalikų Bažnyčiai,
pašalino tikėjimo laisvę. Šv. Paulius, kuris pats persekiojo krikščionis (Apd 9:1-3,
22:2-6), patyręs Prisikėlusio Kristaus viziją atsivertė ir tapo Tautų apaštalu (Apd
9:1-22; 22:1-16). Šiandien skaitydami jo laiškus Naujame Testamente, suprantame,
kad šv. Paulius niekada neatskyrė tikėjimo troškulio nuo Bažnyčios. Net ir Palaimintasis
Jurgis Matulaitis rašė savo dienoraštyje, “Duok, Dieve, kad dėl Taves ir Tavo Bažnyčios
dar daugiau galėčiau dirbti, vargti ir kentėti. Duok, kad sudegčiau nuo darbo kaitros
ir meilės ugnies dėl Taves ir Tavo Bažnyčios” (1913.04.05), išreikšdamas mūsų asmeninio
dvasingumo ryšį, jungiantį mus su Kristaus mistiniu kūnu – su Bažnyčia.
Jėzus
taip pat turėjo problemų su korupcija, grasino 'nugriauti šventyklą ir pažadėjo ją
atstatyti per tris dienas' (Jn 02:19). Tačiau, Jis niekada nereikalavo išardyti žydų
tikėjimo praktikos. Kitaip tariant, Jėzus atėjo ne panaikinti įstatymą, tačiau jį
įvykdyti (Mt 05:17). Kristaus meilėje nuodėmingam pasauliui randame mūsų Bažnyčios
pradžią, mūsų sakramentų šaltinį, žmogaus istorijos supratimą ir viltį amžinajam gyvenimui.
Jo kunigystėje, Jo aukoje ant kryžiaus, Jo prisikėlime išaugo mūsų relinginės apeigos,
kurias Bažnyčia mums perduoda, tęsdama Kristaus atpirkimo darbą.
Netrukus mes,
tikintieji, švęsime šv. Velykų Tridienį, pradedant Didžiojo ketvirtadienio Paskutine
vakariene, Didžiojo penktadienio aistra ir nukryžiavimu, o baigsime mūsų Viešpaties
Jėzaus Kristaus Prisikėlimu Velykų sekmadienį. Lai šis laikotarpis nelieka tik socialiniu
susitikimu, bet suteikia mums dvasinį atnaujinimą ir gilesnį supratimą, kad visi mes
esame dalis Bažnyčios – prisikėlusio Kristaus bendruomenės.