Didysis Penktadienis. „Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius”

Popiežius Benediktas XVI Didžiojo penktadienio vakarą Šv. Petro bazilikoje vadovavo Viešpaties kančios liturgijai. Homiliją sakė Popiežiaus namų pamokslininkas t. Raniero Cantalamessa OFM Cap.

Homilijos ištraukos:

Kai kurie Bažnyčios tėvai išganymo slėpinį sudėjo į štai tokį vaizdinį. Įsivaizduok, sako jie, arenoje vyko žūtbūtinė kova. Kilnusis kovotojas, sutelkęs visas jėgas ir pakeldamas nepaprastas kančias, nugalėjo tironą, kuris buvo pavergęs visą miestą. Tu sėdėjai tarp žiūrovų, tu nekovojai, nevargai ir nebuvai sužeistas. Tačiau jei tu gėriesi laimėtojo pergale, jai pini jam vainiką, jei bučiuoji jam kaktą ir spaudi dešinę, jo pergalė ir tau priklauso.

Taip yra ir su Kristaus pergale, - sakė Tėvai. Ant kryžiaus jis nugalėjo senąjį priešą. „Mūsų kalavijai nesukruvinti, - sako šv. Jonas Auksaburnis, - mūsų nebuvo mūšio lauke, mes nebuvome sužeisti, mes net tos kovos savo akimis nematėme, bet štai pergalė ir mums priklauso. Jis kovojo, bet pergalės vainikas skirtas mums“. Geriau nepaaiškinsi to, ką mes šiandien minime liturgijoje.

Tai, ką mes šiandien darome, tai tik praeities įvykio minėjimas ar dalyvavimas pačiame įvykyje? Viena ir kita! „Mes, - sakė šv. Augustinas, - žinome ir tvirtai tikime, kad Kristus už mus mirė vieną kartą, tačiau tai, kas įvyko vieną kartą, vis atnaujinama liturgijoje“. Istorinė tiesa ir liturginė iškilmė viena kitai neprieštarauja. Liturgija „atnaujina“ istorinį įvykį. Tačiau esama esminio skirtumo tarp istorinio įvykio vaizdavimo ir liturginio minėjimo, tarp Šekspyro tragedijoje pavaizduotos Julijaus Cezario mirties ir Kristaus mirties. Niekas būdamas gyvas negali dalyvauti savo mirties metinėse. Kristus gali, nes jis prisikėlė! Tik jis vienas gali sakyti: „Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius” (Apr 1,18). Turime būti atsargūs šiandien lankydami Kristaus „kapus“ ar dalyvaudami Jėzaus mirties procesijose, kad nenusipelnytume to priekaišto, kurio sulaukė pamaldžios moterys Velykų rytą: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų“ (Lk 24,5).

Mes švenčiame ne metines, bet slėpinį. Švenčiant metines, aiškina šv. Augustinas, reikia iškilmingai pažymėti tiksliai tą metų dieną, kurią minimas dalykas įvyko. Švęsdami slėpinį, ne tik minime įvykį, bet taip pat stengiamės suprasti jo prasmę ir šventai ją priimti. Ir tai viską keičia. Tai jau ne tik dalyvavimas minėjime, bet jo prasmės priėmimas; mes jau ne stebėtojai, bet veikėjai. Jau mes patys galime pasirinkti kurį vaidmenį šioje dramoje vaidinsime: Petro, Judo, Piloto, minios, Kirėniečio, Jono, Marijos... Nieks negali būti neutralus. Kas nesiima jokio vaidmens, tas iš tiesų savaime tampa rankas nusiplaunančiu Pilotu arba minia, kuri iš tolo „stovėjo ir žiūrėjo“ (Lk 23,35).

Visa tai vyksta tikėjimo dėka. Juk nėra muzikos ten, kur nėra ausies, kuri ją girdėtų; nėra malonės ten, kur nėra tikėjimo, kuris ją priimtų. Krikšto metu tikėjimą mes priėmėme sakramentiškai, o dabar vis iš naujo gyvenime jį turime priimti sąmoningai. Dar iki mirties turime savyje surasti drąsos nepaprastam žingsniui: turime pasisavinti Kristaus pergalę! Svetimo turto pasisavinimas yra, deja, gana dažnas dalykas visuomenėje, kurioje gyvename. Šiaip pasisavinimas suvokiamas kaip neteisėtas veiksmas. Tačiau Jėzaus pergalės atveju, pasisavinimas ne tik nedraudžiamas, bet visapusiškai patartinas. Ir jis „neteisėtas“ tik ta prasme, kad Kristaus pergalė mums nepriklauso, kad mes jo nenusipelnėme, bet ją gauname visiškai už dyką, vien tikėjimo dėka.

Romoje, kaip, deja, kiekviename dideliame mieste yra gatvėse gyvenančių benamių žmonių. Jie nieko neturi, išskyrus savo dėvimus varganus rūbus ir dar vieną kitą daiktą, kuriuos su savimi nešiojasi. Įsivaizduokime, kad štai vieną dieną pasklinda garsas, kad Via Condotti vienos prabangios parduotuvės savininkė, nežinia dėl ko, kviečia pas ją užeiti visus stoties rajono valkatas: jie gali nusimesti savo skarmalus, nusiprausti ir už dyką pasiimti pačių brangiausių rūbų. Tai išgirdę, daugelis širdyje sakys, kad taip nebūna. Tikrai taip! Tačiau tai kas neįmanoma tarp žmonių, įmanoma žmogaus ir Dievo santykiuose. Nes Dievo akivaizdoje, mes esame tik vargani benamiai. Štai kas atsitinka išpažinties metu: nusivelkame purvinus skarmalus – mūsų nuodėmes, išsimaudome Dievo gailestingume ir „apsivelkame išganymo drabužiais, apsisupame teisumo skraiste“ (Iz 61,10). (Vatikano radijas)