Kristaus kančios - Verbų sekmadienis

Prisiartinęs prie Jeruzalės pro Betfagę ir Betaniją, ties Alyvų kalnu, Jėzus pasiuntė du savo mokinius, tardamas: "Eikite į kaimą, kurį matote, ir, vos įžengę į jį, rasite pririštą asilaitį, kuriuo dar niekas iš žmonių nėra jojęs. Atriškite jį ir atveskite. Jeigu kas nors paklaustų: 'Ką čia darote?', atsakykite: 'Jo reikia Viešpačiui; jis netrukus jį sugrąžins'". Nuėję jiedu rado pakelėje asilaitį, pririštą prie vartų, ir atrišo jį. Kai kurie iš ten stovinčių klausė: "Ką jūs darote, kam tą asilaitį atrišate?" O jie atsakė, kaip Jėzus buvo jiems liepęs, ir tie leido jį vestis. Jie atveda asilaitį pas Jėzų, apdengia jį savo apsiaustais, ir Jėzus užsėda ant jo. Daugybė žmonių tiesė ant kelio savo drabužius, kiti klojo žalias šakeles, nukirstas laukuose. Priekyje ir iš paskos einantys šaukė: "Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Šlovė besiartinančiai mūsų tėvo Dovydo karalystei! Osana aukštybėse!" (Mk 11, 1-10)

MŪSŲ DIEVAS

Savaitė, kurią pradedame, yra tiek didinga, kad Bažnyčios liturgija nesivaržė ją pavadinti Šventąja. Tai liturginių metų brangakmenis, nuostabus perlas, kurį taip dažnai mes, krikščionys, pamirštame, daugiau dėmesio suteikdami, galbūt, daugiau jausmų žadinančioms, bet kur kas naudingesnėms ekonomine prasme šventėms, kaip pavyzdžiui, atsitinka su Kalėdomis…

Šiuo atveju, tokia pažiūra yra netinkama. Ant kryžiaus mirusio žmogaus paveikslas nedaug duoda pelno ir nesukelia gerų sentimentų…

Dar daugiau: krikščionims nelabai norisi kalbėti apie Dievą, užžengiantį ant kryžiaus ir ten mirštantį. Sunku suvokti tuščio kapo slėpinį ir gilią žodžio „prisikėlimas“ prasmę.

Bažnyčia apstulbusi nutyla, kad apmąstytų Dievo meilės didybę…

Paprastai Bažnyčios liturgija sutraukia išganymo istoriją į trumpą laikotarpį: per dvylika mėnesių gana skubotai prabėgame Izraelio tautos istoriją, Jėzaus gyvenimą, Bažnyčios pradžią ir skubame pirmyn, į laikų pabaigą.

Didžiosios Savaitės metu, atrodo, viskas sustoja. Diena iš dienos, valanda po valandos, reguliuojame mūsų laikrodžius pagal tą, reikšmingiausią žmonijos istorijos valandą ir laukiame, kada išvysime Dievo Veidą.

Laukiame… tylūs… sustingę… nes Dievas rengiasi mirčiai… Kristus švenčia paskutines Velykas, kad galėtų pats tapti naujomis Velykomis, suimtas, pasmerktas, nužudytas, palaidotas ir… prisikėlęs.

Tą nuostabią savaitę, nežiūrint, ką veiktume, galime akimirkai stabtelėti, užmerkti akis ir pagalvoti apie Kristų, Jo jausmus, skausmą ir ilgesį, Jo troškimą padėti žmonėms.

Mums leidžiama žiūrėti į Dievą, kuris miršta iš meilės mums…

Ta savaitė prasideda šiandien, Verbų sekmadienį, kuomet prisimename tą dieną, kai Jeruzalės vaikai pasitiko Jėzų, džiaugsmingai mojuodami palmių šakomis.

Tai drauge ir žmogiškos nenuovokos ženklas: neilgai trukus ne palmių šakos, bet sugniaužti kumščiai džiaugsmą dėl įžengiančio Mesijo pavers siaubingu mirties šūksniu: „Nukryžiuok Jį!“ Kvaili žmonės, kaip kartais kvaili liekame mes patys, taip ir nesuvokę, kokį lobį turime savo rankose, ir taip dažnai palaimos ieškančią maldą paverčiantys prakeiksmais…

Tuo tarpu ant to Kryžiaus sprendžiamas žmogaus likimas, nuo jo srūvančiu Krauju patvirtinama amžinos draugystės su Dievu Sandora, toje Duonoje plaka Širdis To, kuris trokšta su mumis valgyti Velykų Vakarienę.

Ar atrandame save toje istorijoje? Kur kiekvienas mūsų esame?

Galbūt šiemet jaučiamės tarsi išsigandę ir pasimetę apaštalai, o gal esame kaip nuo savo galybė apsvaigęs Pilotas, gal esame įsipainioję į Judo intrigas, o gal jaučiamės, kad mums, kaip Simonui Kireniečiui prievarta buvo uždėtas kryžius, ar pasijutome pasirengę gelbėti ant kryžiaus besigalintį piktadarį, arba, galbūt, esame panašūs į pamaldžius žydus, kurie, įžengdami į Jeruzalę, ir skubėdami pasislėpti nuo artėjančios audros, buvo kupini paniekos dar vienam pasmerktajam…

Tarp visų tų pasmerktųjų mirė Dievas…

Ant kryžiaus atbaigiama kvailybė žmogaus, prikalančio savo Dievą, nes Jame mato savo konkurentą, o ne draugą, ten žmogus aiškiai parodo savo trapumą, nes atsisako tokio, jam pasiduodančio Dievo…

Kokį karalių, kokį Dievą mes pasirinkome?…

Gal tai juokdarys, įžengiantis į Jeruzalę raitomis ant asilo, vėliau stumdomas abejingų Romos kareivių, karalius, vertas užuojautos ir paniekintas Piloto? Ko vertas toks karalius: be ginklų, be valdžios, be pykčio, be kliedesių apie visagalybę?

Dievas pasirinko būti pralaimėjusių ir pamirštųjų pusėje. Jis yra karalius, tačiau tai karalius, nereikalaujantis išpirkos, triumfo, neįmanomų juokingų tikslų. Tai nuogas karalius, kybantis ant kryžiaus, to žiauraus sosto, apvainikuotas erškėčių vainiku, karalius, kuriam reikia užrašo, kad Jį atpažintų žmonės, bent jau tie, kurie Jį mylėjo.

Kaip tik todėl Verbų sekmadienis yra nešvenčiama šventė, nes tą dieną esame raginami pamiršti triumfą ir skirti vietos susimąstymui ir begalinei nuostabai. Tai mūsų Karalius, Nazariečio mokiniai!
Ar tikrai mes esame pasirengę priimti tokį Dievą? Dievą, kuris rizikuoja viskuo, Dievą, kuris iš meilės leidžiasi nušluojamas neapykantos ir prievartos? Ar norime Dievo, kuris sutinka atiduoti save, būti pamirštas, kad tik žmonės galiausiai išvystų Jo Veidą? Ar mums priimtinas Dievas, sutinkantis būti apnuogintas, visų matomas, visur sutinkamas, aiškiai suvokiamas, kad tik žmogus nustotų užsiiminėjęs kvailu pamaldumu, savomis prielaidomis ir įsivaizdavimu, koks Dievas jam iš tiesų patinka?

Toks yra mūsų Dievas, mylintis Dievas, sužeistas Dievas, Dievas, kuriam svarbiausia yra meilė, Dievas, kuris yra mūsų viltis…

(Mons. Adolfas Grušas)